proza

prozà. Mažojoje Lietuvoje lietuviškos prozos pradmenys klostėsi XVI–XVIII a. religinėje raštijoje; joje nemaža pasaulietinio turinio elementų – pasakojimų apie liaudies buitį, papročius. Jie įsiterpdavo į pamokslų, pasakojimų rinkinius (pvz., J. Bretkūno Postilė). Pirmieji bandymai kurti grožinės literatūros kūrinius Mažojoje Lietuvoje pasirodė pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose ir kalendoriuose; atskiras prozos leidinys išėjo tik XIX a. pabaigoje. Trūkstant autorių ir didelių kūrinių, iš pradžių rengti tik prozos rinkinėliai. Pirmasis jų – Martyno Jankaus Žiemos vakaro adynėlė (1885), kaip skaitiniai kaimiečiams lavinti. Į rinkinį sudėta 3 apsakymai ir poema Jonas iš Kempės ir Šilka. Apsakymus M. Jankus laisvai vertė iš vokiečių kalbos, gerokai sulietuvindamas, lietuviais paversti pagrindiniai personažai. Knyga be aiškesnio plano: vienas apsakymas nuotykinis, kiti labiau didaktiniai. Įdėta kalendoriams būdingų praktinių patarimų, straipsnis dėl paramos Birutės draugijai. Pasaulietinės lietuvių grožinės knygos pasirodymas buvo savaip svarbus literatūros raidai. Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose literatūrinis komitetas, Vydūno padedamas, parengė grožinės ir mokslinės pažintinės lektūros almanachą Bendraitė (1902). Knyga skirta tautinei savimonei ir patriotizmui žadinti, dauguma jos kūrinių originalūs: istoriniai pasakojimai (A. Bruožio Keistutis ir Byruta, M. Raišukytės Ona ir Vytautas), senovės tautų išminties perfrazavimai (M. Raišukytės Aukšti pamokslai), Lietuvos geografinė apžvalga, filosofinis straipsnis Lietuviška tautiška dvasia (abu Vydūno). Savotiškos prozos knygos – kalendorių literatūrinės dalys, išleistos su atskirais antraštiniais lapais ir viršeliais. Jas spaustuvininkai paleisdavo į apyvartą, kai nepavykdavo realizuoti viso kalendorių tiražo. M. Jankus iš Ūkiškų kalendrų ant meto 1898 literatūrinės dalies padarė Kelias pasakas dėl naudingo pasiskaitymo (1898), Naujų lietuviškų kalendrų leidėjai – Vakaro adynėlę (1915). Pastarieji sujungė net 2 kalendorių medžiagą. Ten vyravo trumpi pasakojimai, pažintinio pobūdžio straipsnis, remiantis vokiškais šaltiniais dažniausiai parašyti pačių redaktorių; lietuvių rašytojų originalių prozos kūrinių pateko labai mažai. Pirmosios savarankiškos autorinės prozos publikacijos pasirodė 1901. Tai nežinomo autoriaus, pasirašiusio A. Benčio slapyvardžiu, atskiromis knygomis išleistos apysakos Namelis ir Vėtra vilioja. Pirmoji – sentimentaloka, nesudėtingos kompozicijos, pasakojanti šeimos istoriją, pradedant nuo Jurgio Kūno, kuris, grįžęs iš Prancūzų karo (1813), iš valdžios gavo smėlžemio lopą ir susirentė namelį. Ten prabėgo nuobodus šeimininko ir jo sūnaus gyvenimas, ten likimas atvedė Jurgio vaikaitį Armoną. Šio atitrūkimas nuo gimtosios žemės (jis gerai besiverčiąs miesto statybos meistras) simbolizavo lietuviškų šaknų praradimą, dorovinis nuosmukis – sodybos žlugimo priežastis. Apysaka Vėtra vilioja vaizdavo XIV a. pradžios kovas su kryžiuočiais; pagrindiniai personažai – skalvis Goštautas ir jo duktė Akytė. Veiksmas apima keliolika metų, per kuriuos brendo audringi Ragainės pilies šturmo įvykiai. Vietoj sužeisto tėvo juose aktyviai dalyvavo Akytė, skalviai kartu su Didžiosios Lietuvos sąjungininkais šventė pergalę. Apysakos kulminacija – mergina aukojasi žuvusiam Šurmenui: kartu su mylimojo kūnu ji nugrimzta Nemuno srovėje. Romantiška fabula ir kylančios vėtros įvaizdžiais autorius siekė savo amžininkus išjudinti iš tautinės apatijos. Nepaisant meninių trūkumų, A. Benčio apysakos buvo išskirtinis reiškinys Mažosios Lietuvos lietuvių literatūroje. M. Jankaus prozos vaizdelio Išeiviai Kanadoje su nuotykine pradžia ir perdėtai laiminga pabaiga buvo 2 leidimai (1903, 1904) (siužetas: Kristupas B. vertėsi gyvulių kontrabanda iš Žemaitijos, žandarų susektas pabėgo į Kanadą ir ten pralobo). Prozos knygų XX a. pradžioje išėjo mažai, su didelėmis pertraukomis. Vydūno didaktinė, sentimentaloka apysaka Kaimo didvyris (1914) pirma išspausdinta Jaunimo žurnale, gerbėjų pageidavimu išleista atskira knygele. Apysaka supinta iš 2 siužetų – Elzės ir Aurio meilės ir kovos už žmogaus dorovinį tobulėjimą prasmingumo. Vydūnas įvairiuose leidiniuose paskelbė dar apsakymų, apysakaičių, literatūrinių pasakų. Pirmojo pasaulinio karo metais Didžiojoje Lietuvoje atsidūrė Mikas Gudaitis, prozą kūręs nuo 1912. Kaune išėjo jo pirmoji prozos knyga Lietuvos vaizdeliai (1917): etnografinė publicistinė apybraiža Dzūkai ir legendų motyvais parašytos 2 apysakos Jūra bei Perlojus. 1920 Klaipėdoje išėjo Viliaus Šaulinskio (slapyvardis Karvelėlis) apsakymas Laimės šalis. Nesudėtingo siužeto kūrinyje deklaruotas tuo metu aktualus raginimas grįžti į tėvynę: pagrindinis veikėjas Adomas po kelių Amerikoje praleistų metų ilgėdamasis tėvynės sugrįžo. M. Gudaičio Apysaka iš Prūsų lietuvių gyvenimo (1920) – 4 kūrinių rinkinys; brandžiausias iš jų apsakymas Mylėk tėvą ir motiną savo; Velnias su ragais ir Vagis vadintini vaizdeliais. Po V. Šaulinsko ir M. Gudaičio knygos pasirodymo Mažosios Lietuvos prozininkai ilgam pritilo (vieną kitą smulkesnį kūrinėlį išspausdino laikraščiai ir kalendoriai). Netikėtas buvo Ievos Simonaitytės debiutas – per keletą metų pasirodė jos 6 knygos, reikšmingos visai lietuvių literatūrai. Autorė išpopuliarėjo pirmuoju romanu Aukštujų Šimonių likimas (1935), papasakojusi apie XVIII–XIX a. Klaipėdos krašto lietuvininkų tragišką istorinį likimą. Autentiškais faktais pagrįstame romane Pavasarių audroj (1938) vaizduotas krašto lietuvininkų tautinis sąmonėjimas. Romane Be tėvo plėtota autobiografinė betėvio vaiko sunkios dalios tema. Su Mažąja Lietuva siejosi įvairių pokarinių rašytojų likimai. Pvz., 1931 Karaliaučiuje gimęs Lietuvos konsulo Jono Budrio sūnus Algirdas Jonas JAV nuo 1954 išleido per 10 romanų ir kitų knygų.

L: Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra, V., 1977; Lietuvių literatūros istorija; Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija XIII–XVIII a. V., 2003; Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. V., 1996.

Lietuvių kilmės rašytojai, rašę vokiečių kalba: A. Schukatis (Šukaitis; 1891 Stalupėnuose–1977) parašė knygą Geschichten aus Trakehnen [Istorijos iš Trakėnų], Oma Seidel [Senelė Zaidel]. A. Karaschas (g. 1893 IV 24 Karaliaučiuje) parašė knygą Kopernikus [Kopernikas, 1948], Danse macabre, 1952, Stein, gib Brot [Akmenie, duok duonos, 1933], Die Undes [Undinė, 1938], Winke, bunter Wimpel [Lydėk, margas vimpele, 1932]. Davidas Luschnatis (1895–1983) parašė romanus Die Reise nach Insterburg [Kelionė į Įsrutį, 1927], Abenteuer um Gott [Nuotykis pas Dievą, 1928]. Rudolfas Naujokas (g. 1903 VI 25 Klaipėdoje) parašė knygą Memelländische Dorfchronik [Klaipėdietiško kaimo kronikos, 1938], Frau im Zwischenland [Moteris niekieno žemėje, 1942], Die Silberweide [Sidabrinis gluosnis, 1947], Die Truhe kleiner Weisheiten [Mažų išminčių skrynia, 1947], Daheim am Strom [Tėviškės srautas, 1949], Der Herr der Düne [Kopų ponas, 1952], Bring uns die Mutter [Motinos atidavimas, 1962], Die Zeit der hellen Nächte [Šviesių naktų laikas, 1957], Über den Schatten springen [Šokti per šešėlį, 1961], Sommer ohne Wiederkehr [Vasara be sugrįžimo, 1963]. Edith Mikeleitis (1905–1964) parašė romanus Das andere Ufer [Kitas krantas, 1938], Die Königin [Karalienė, 1940], Das ewige Bildnis [Amžinas atvaizdas, 1942], Die Sterne des Kopernikus [Koperniko žvaigždė, 1943], noveles ir Die Erweckung [Pažadinimas, 1939], Der Teufel im Faß [Velnias statinėje, 1942]. M. J. Tidickas (g. 1909 II 6 Karaliaučiuje) parašė knygą Der silberne Wimpel [Sidabrinis vimpelas, 1972], Ein Zeit, ein Boot und Du [Laikas, laivelis ir tu, 1966], Ein Zelt erzählt [Palapinė pasakoja, 1949]. Günther H. Ruddies (g. 1928 II 1 Įsrutyje) parašė Bärenfang unter dem Bundesadler [Meškinis po valstybiniu ereliu, 1958], Falschirmseide aus Rominter Heide [Parašiuto šilkas iš Romintos girios, 1978], Schwabisch-Ostpreussisches Humorbuch [Švabų–Rytprūsių humoro knyga, 1985], Das nächste Marjellchen, bitte [Prašau kitą Marjelę, 1984], Trakehnerblut im Heiratsgut [Trakėnų kraujas kraityje, 1980]. E. Korpjuhnas parašė Riemkes ut Ostpreuße [Šnekos iš Rytprūsių, 1938]. W. Pungs parašė knygą Schloß Gerdany [Gerdany pilis, 1938]. H. Jankuhnas parašė romaną Am Heidebruch [Pagonių pelkė, 1945]. F. Podschus parašė Der Freund der Erde [Žemės draugas, 1946]. F. Puknatis parašė Träumerrei am alten Pregel [Svajonės prie senojo Priegliaus, 1979]. M. Awiszus parašė Anne Swarate [Ana Svaraitė, 1949]. A. Bajoratis parašė romaną Ramaden in Tunesien [Ramadanas Tunise, 1966]. K. Plönges parašė Hundenächte [Šuniška naktis, 1976].

Vokiečių kalba rašę rašytojai iš Mažosios Lietuvos: Johannas Timotheus Hermes (1738–1821 romane Sophiens Reise von Memel nach Sachsen [Sofijos kelionė iš Klaipėdos į Saksoniją, 5 T., 1769–1773] apžvelgė to meto kultūrinę ir istorinę panoramą. Theodoras Gottliebas Hippelis (1741–1796) parašė romaną Lebensläufe nach aufsteigender Linie [Gyvenimo kelionės kylančia linija, 1778–1781]. Ludwig Adolf Franz Josef Baczko (1756–1823) parašė romaną Witold. Grossfürst von Litauen [Vytautas Lietuvos didysis kunigaikštis]. Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas (1776–1822) parašė apsakymų ir apysakų apie Mažąją Lietuvą. Julius Bacheris (1810–1889) išleido istorinių romanų ir dramų: Sophie Charlotte [Sofija Charlotė], Sielbe von Klave [Siebilė iš Klavos], Paskutinioji Napoleono meilė. Felixas Dahnas (1834–1912) parašė apsakymų apie Mažąją Lietuvą, romaną Ein Kampf um Rom [Kova dėl Romos, 1876]. P. Schlantheris (g. 1854 VIII 28 Įsrutyje–?) parašė knygą Zwischen Lindau und Memel während des Krieges [Tarp Lindau ir Klaipėdos karo metu]. Hermannas Sudermannas (1857–1928) parašė romanus Frau Sorge [Ponia Sorgė, 1887], Der Katzensteig [Labai žemai, 1889], Es war [Buvo, 1894], Litauische Geschichten [Lietuviškos istorijos, 1917], Bilderbuch meiner Jugend [Mano jaunystės paveikslų knyga, 1922], Der Tolle Professor [Šaunus profesorius, 1926], Der schwankende Grund [Svyruojantis pagrindas, 1939], Jons und Erdme [Jonas ir Erdmė], Miks Bumbullis, der Wilderer [Mikas Bumbulis brakonierius]. M. Brinkmannas (g. 1864 IV 30 Gumbinėje) parašė romanus Meine Ostpreußen [Mano Rytprūsiai, 1929], Der Strom fließt [Srovė teka, 1937]. Erminia Olfers-Batocki (1876–1954) parašė Ostpreußische Dorfgeschichten [Rytprūsių kaimo istorijos], Das Taubenhaus [Romanas apie šeimos gyvenimą Karaliaučiuje, 1968]. H. Lippas (g. 1886 VI 26 Klaipėdoje) parašė romaną Ostpreußisches Blut [Rytprūsių kraujas, 1928], Auf Gut Samlandeck und andere Erzählungen [Sembos ir kt. pasakojimai]. Rolfas Lauckneris (1887–1954) parašė dramą Predigt in Litauen [Pamokslas Lietuvoje, 1919], romanus: Der Hakim weiß es [Hakimas tai žino, 1936], Der letzte Preuße. Tragödie vom Untergang eines Volkes [Paskutinis prūsas. Tautos išnykimo tragedija, 1937], Preußische Liebesgeschichte [Prūsiška meilės istorija, 1939]. Walteris Harichas (1888–1931) parašė romaną Witold und Jagielo [Vytautas ir Jogaila, 1932]. Walteris Heymannas (1882–1915) parašė apsakymų rinkinį Das Tempelwunder [Šventovės stebuklas, 1916]. Elisabeth Josephi (1888–1986) parašė vokiečių kalba romaną Unser Pastor [Mūsų pastorius]. Charlotte Keyser (1890–1966) sukūrė apsakymų rinkinį In stillen Dörfern [Ramiuose kaimuose, 1939], romanus Und immer neue Tage [Ir vis naujos dienos, 1940], Schritte über die Schwelle [Žingsniai per slenkstį, 1948]. Amalia Wilhelmina Clara Ratzka parašė romaną Zogen einst fünf wilde Schwäne [Kartą keliavo penkios laukinės gulbės, 1978]. G. Papendieck (1890–1982) parašė Die Kantherkinder. Ein Roman aus Königsberg [Kanterio vaikai. Karaliaučiaus romanas, 1952], Wo der Birnbaum stand. Kurische Idylle [Kur augo kriaušė. Kuršių nerijos idilė, 1969]. Alfredas Brustas (g. 1891 Įsrutyje) parašė romanus Die verlorene Erde [Prarasta žemė], Festliche Ehe [Šventiška santuoka, 1930], Eisbrand [Ledo gaisras, 1933]. Botho Heinrichas von Keyserlingkas (1895) parašė romaną Monte, der Rebel. Aufstand in Preußen um 1260 [Sukilėlis Montė. Sukilimas Prūsijoje]. Marie Luise Kaschnitz (1901–1974) parašė romanus Liebe beginnt [Meilės pradžia, 1933] ir Elissa, 1937. Wanda Nimtz-Wendlandt (g. 1903) parašė Bilderkes von Tohuus [Vaizdeliai iš namų, 1960]. A. Knolle (g. 1904 II 8 Stadthagene) parašė romaną Trakehner Blut [Trakėnų kraujas, 1963]. E. Lojewski (g. 1909 III 25 Rodenthalyje) parašė romaną Im Rauschen des Memelstroms, 1931 [Nemuno srovės šniokštimas]. Johannesas Bobrowskis (1917–1965) parašė apsakymų apie Mažąją Lietuvą, romanus Levins Mühle [Levino malūnas, 1964], Litauische Claviere [Lietuviški klavyrai, 1966]. Siegfriedas Lenzas (g. 1926) parašė knygas apie Rytprūsius Heimatmuseum [Kraštotyros muziejus, 1978], So zärtlich war Suleyken [Tai buvo Suleikiuose, 1955], Der Geist von Mirabelle [Mirabelės dvasia, 1979]. Ernstas Wichertas (g. 1931 III 11 Įsrutyje) parašė Ansas und Grita und andere litauische Geschichten [Ansas ir Grita ir kitos lietuviškos istorijos] ir Litauische Geschichten [Lietuviškos istorijos, 1939], Der Schaktarp [Šaktarpis], Der Große Kurfürst [Didysis kunigaikštis]. Hannelore Patzelt-Henning (g. 1937) parašė Ländliche Geschichten aus Ostpreußen [Rytprūsių krašto istorijos, 1975], Ehekrise [Santuokos krizė, 1979], Das Haus voll Gäste [Namai pilni svečių, 1984]. A. M. Skrzeczka parašė romaną Die Heimat in Flammen [Tėvynė liepsnose, 1915].

Dar skaitykite rašytojai.

L: Motekat H. Ostpreußische Literaturgeschichte…, 1977; Bücherei des Deutschen Ostens Bestandskatalog, t. 1, Herne, 1982; Haus Deutschen Ostens Düsseldorf Bibliothek Katalog, D. 1–2; Martin-Opitz-Bibliothek Herne Bestandskatalog, t. 5, Herne, 1990; Beutner B. Agnes Miegel. Prosa. Hamburg, 1992; Eckert G. Ostpreußens Literatur. Husum, 1994.