klimkiškiai

klimkškiai, klimkėnai, Senasis surinkimas, surinkimininkų šaka, pavadinta vadovo Klimkaus Grigelaičio (1750–1825) vardu. Veikė 1807–1939, daugiausia Klaipėdos krašte. Jie propagavo asketišką gyvenimo būdą, skatino vengti alkoholinių gėrimų, tabako, pasaulietinių žaidimų, nedėvėjo puošnių, margų apdarų, nenaudojo margos patalynės, pasninkaudavo, reikalavo krikščioniško santūraus bei padoraus elgesio, troško stiprinti savo tautiečių tikėjimą ir mylėti artimą. Giedodami, melsdamiesi ir gilindamiesi į Šventąjį Raštą klimkiškiai ieškodavo paguodos, dvasios ramybės. Surinkime vyrai ir moterys turėdavo sėdėti nusisukę vieni nuo kitų, dažnai klaupdavosi. Tikybinis pietizmas atitolino juos nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuvių papročių ir tautinių drabužių tradicijų nykimo. K. Grigelaičio mokiniai ir sekėjai buvo Preikšas iš Tilžės, buvęs laivininkas (sziporius) Albušaitis iš Šilokarčemos apskrites, vėliau paskirtas mokytoju į Kalvelius prie Viešvilės (nes labai gerai žinojo Bibliją), jo svainis Jonas Abromaitis iš Trapėnų, kuris liko nevedęs ir paveldėtą ūkį atidavė jaunesniajam broliui, „idant pats galėtų stropjaus Dievui služyti“ (mirė keliaudamas į Mantvydus, prie Saugų). Jie buvo be didelio mokslo, minčių savo pamokslams sėmėsi daugiausia iš K. H. Bogatzkio Skarbnyczėlės. Dievo žodžio sakytojai, vadinamieji broliai, aplankydavo tolimiausias apylinkes. Pasižymėjo sakytojai Mikelis Dargys iš Užlieknių (Vyžių parapija, miręs 1864), Jokūbas Ašmonas iš Lankupių, Naujokas (miręs 1887) iš Kulmenų (valdžios dažnai suiminėtas dėl savo veiklos; tada jis kreipėsi į Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą IV ir gavo jo ranka rašytą atsakymą ir leidimą, duodantį teisę „iki paties Berlyno keliauti ir netrukdomai religijos mokslą skelbti“). Marczis iš Kretingalės nesiskusdavo barzdos, nes ji vyrą puošianti, nevalgė kiaulienos ir šventadieniais gaminto maisto, jo nedažytame apsiauste buvo ne sagos, o kabės. Kai kuriuose kaimuose gyvendavo net keletas klimkiškių sakytojų, dažniausiai buvę ūkininkai: Labrenzas iš Stragnų, Teraubas, kuriuos paskyrė pats K. Grigelaitis; Rudaitis iš Barškių prie Klaipėdos; žvejys Gwildys iš Melnragės, „ypatiškai šlownai giedoti mokėjęs“; laivininkas Mocikaitis iš Tilžės krašto; Kenklė (iš Viešvilės apylinkės), vėliau tapęs baptistu; Ziesdraitis iš Skirvytės; Jurgis Povilas iš Bajohr-Mitzko (iš Alksnių); Mikelis Trupaitis (miręs 1883 I 5) iš Kretingalės (anksčiau gyveno Prūseliuose, Stulbeikiuose), per 40 metų Dievo žodį skelbė bei redagavęs religinę literatūrą laivininkas Woska iš Stulbeikio, Bajoras (miręs 1865) iš Ropkojų, Juodka (Jotka) iš Natkiškių, Klyweris iš Kaukėnų; M. Lankutis (miręs 1884 VIII 26) iš Raišių, sakytojavęs 24 metus; Liutkus (Lutkus) iš Versmininkų, Penčiukas iš Benakaičių, Jurgis Redveikis (Radveikis) iš Gropiškių, išleido keletą knygų, tarp jų Kumposas, rodyklė dvasiškoje (1892, ši iš esmės buvo plagiatas); Simonas iš Mantvydų, Jurgis Strėkys (sakytojavo per 60 metų, miręs 1880) iš Kekersų; Šapokas iš Užkamonių, Šapokas iš Versmininkų, Šniaukšta (Szniaugšta) iš Kuodžių; Mikelis Treicas (1834–1898) iš Gaidelių, 1896 siūlęs rinkti parašus peticijai ir siųsti delegaciją į Berlyną dėl lietuvių kalbos teisių; Užkuraitis, Waškys iš Mačiučių ir kiti. Po 1904 dar buvo gyvi ir veikė šie sakytojai iš Klaipėdos apskrities: Martynas Bendikas (miręs 1905 VIII) iš Šventvakarių, Anskis Jakumaitis (Jokumaitis) (apie 1837–1917) iš Vanagų, Kėkštas iš Nemirsetos, Jokūbas Klimkaitis iš Stragnų, Jonas Klimkaitis (apie 1830–1916) iš Vėveriškių, Lymantas iš Dinviečių, J. Makis iš Margių, K. Puodžius (Podžus) iš Šilininkų, Raudonius iš Ditavos, Ruslys (miręs 1905 II) iš Ruslių, Šatrys iš Šlapšilės, M. Žvilius iš Smilgynų, Jurgis Tarvydas iš Plikių, Tydekas iš Karklininkų. Vėliau aktyvus buvo dar Jokūbas Kuršaitis iš Šventvakarių, Martynas Tydekas iš Plikių, Jonas Kopūstas (Janis Kapusts) iš Smeltės (nacių nužudytas), Jonas Skrandys (apie 1840–1913), Sprogis, M. Stimbra ir kiti. Šilokarčemos apskrityje: Brumpreikšis iš Alkos, buvęs Prūsijos landtago deputatas Kristupas Butkeraitis iš Pašyšių, Kuršaitis iš Lampsočių; klimkiškių vadovas, surinkimui atidavęs 50 metų, Jonas Pilibaitis (1844–1937) iš Petrelių, nuo 1906 jis redagavo Pasiuntinystės laiškelį ir Pasiuntinystės knygeles (nuo 1907); Kardelis Remlingis iš Rusnės, Kristupas Simonaitis (Siemoneit) (miręs 1909 VII 26) iš Šilutės (Cintjoniškių), Skrandys ir Šermonas iš Pašyšių, Švelnius iš Stankiškių, vėliau K. Mauricas iš Rusnės ir kiti. Tilžės apskrityje gyveno Baltutis, Petras Strėkys, K. Šapokas. Ragainės apskrityje – Bruoželis iš Vėžininkų, Kuršaitis iš Adomiškių, Kristupas Sudergaitis iš Kinčių (Kinšių), Anusis Puodžius (Podžus) iš Sokaičių. Klaipėdos krašto kultūrinėje ir tautinėje veikloje ypač pasižymėjo sakytojai Ansas Baltris (1835–1909), Ansas Baltris jaunesnysis, 52 metus skelbęs Dievo žodį, leidęs Pasiuntinystės laiškelį; Janis Kunkys iš Grauminės, Anusis Pėteraitis (1867–1957), Kristupas Puodžius iš Drukių ir kiti. Kadangi namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuvių kalba, lietuvybė ilgiau išsilaikė Mažojoje Lietuvoje, ypač Klaipėdos krašte, stiprėjo lietuvininkų pamaldumas. Keletą kartų per metus šaukti dideli surinkimai – saimai, kuriuose sakytojai ir surinkimininkai spręsdavo įvairius tarpusavio klausimus (kreiptis į pasaulietinį teismą surinkimininkui, ypač sakytojui, buvo laikoma negarbingu dalyku), priimdavo naujus sakytojus, atsižvelgdami ir į surinkimininkų nuomonę. Klimkiškiai sakytojai veikė ir Žemaitijoje – Paprūsėje. Būta pastangų (kunigas prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), M. Dargys, Priekulės kunigas K. Zippelis, Albušaitis) suvienyti klimkiškių ir jurkūniškių surinkimus, bet nepavyko, nors tikybos požiūriu tarp jų nebuvo skirtumo ir abu rėmė bažnyčią. Tik jurkūniškiai, daugiau veikę Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje, už Nemuno, daugiau dėmesio skyrė ne žmogaus kūnui, pvz., jo maistui, drabužiams, o (sekdami Evangelija) sielai. Bandyta susijungti ir su kukaitiškiais. Surinkimininkai vienybei ir drausmei palaikyti nutarė savo veiklą viešai įteisinti. Priėmę Evangeliškosios lietuviškosios maldos draugystės įstatus, kuriuos pasirašė 12 asmenų (pirmininkas Kr. Butkeraitis iš Pašyšių), 1903 III 20 įteikė Gumbinės krašto valdžios prezidentui (lietuvių ir vokiečių kalbomis); bet šis 1903 VI 11 atsakė, kad statutui patvirtinimo nereikia. 1908 Tilžėje išspausdinti Įstatai Evangeliskos lietuviškos maldos draugystės. Evangliškos lietuviškos maldos draugystė 1914 išleido surinkimų pamaldų taisykles – liturgiją. Po Versalio taikos sutarties kraštą valdanti prancūzų Direktorija varžė neregistruotų organizacijų veiklą. Todėl lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme užregistravo surinkimą Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė (pirmininkas Kristupas Puodžius iš Drukių, pavaduotojas. Janis Kunkis iš Grauminės). Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Lietuvos, klimkiškiai skilo. Vokiečių opozicija ėmėsi žygių suskaldyti surinkimą ir jai iš dalies pavyko padedant 80-mečiam senukui sakytojui J. Pilibaičiui, kuris buvo spaudžiamas tai padaryti. 1924 VI 24 pašalino kai kuriuos lietuvių sakytojus, o 1924 IX 29 sudarė atskirą Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę (vadovas Stimbra) be lietuviškai nusistačiusių sakytojų, kurie siekė, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Tada dauguma sakytojų 1925 I 6 perregistravo savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 kaip Ewangeliszką lietuwininku senąjį surinkimą (įstatai parengti Klaipėdoje 1924 XI 15, išsp. 1925). Draugijos valdyba: pirmininkas Kr. Puodžius, pavaduotojas J. Kunkis, raštvedys Jonas Griga (iš Bruožių), tarėjai Jokūbas Kuršaitis ir Martynas Tydekas. Klimkiškiai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis jų (įtarę Lietuvos valdžios kėslus sukatalikinti kraštą ir pajutę pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvenimo būdui, kultūrai) nuėjo su vokiečiais. 1939 nacistinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, uždrausta ir klimkiškių veikla.

L: Gaigalatis W. Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Priekulė, 1905, p. 15–39; Gocentas J.J. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis), p. 55–79, 92–109.

Algirdas Žemaitaitis

Iliustracija: Sakytojo Anusio Pėteraičio knygos „Surinkimai Prūsų Lietuvoje“ antraštinis lapas / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Sakytojo Anusio Pėteraičio knygos „Surinkimai Prūsų Lietuvoje“ iliustracija: suolai pakelti, kad būtų vietos kur miegoti surinkimininkams, XX a. 5-asis dešimtmetis / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo