mokslininkų kelionės į Mažąją Lietuvą
mókslininkų keliõnės į Mãžąją Letuvą. Nuo seno savitu kraštu prie Baltijos ir Nemuno domėjosi įvairių sričių mokslininkai, atvykę iš Vakarų Europos. Pvz., XIX a. pabaigoje Aukštumalos pelkę tyrė C. Weberis, išleido apie ją pirmąją pasaulyje pelkėtyros mokslinę monografiją. Nuo seno domėtasi Kuršių nerija (Kuršių nerijos moksliniai tyrimai). Mažąją Lietuvą ir Prūsą tyrė daug archeologų (proistorė). XIX a. pabaigoje vietos gyventojų antropologiją tyrė R. Virchovas. Vėliau dažniau domėtasi krašto vokiškąja kultūra, kolonistais, Ordino ir Prūsijos valstybės paveldu, krašto apgyvendinimo raida (plačiau straipsnyje Mortensenai). Gamtotyrininkams įdomiausiomis vietomis liko Nemuno delta, Kuršių nerija, Kuršių marios bei Semba su Palvininkų gintaro telkiniu, Romintos giria.
Daugiau straipsnyje lituanikos likimas po 1944.
Martynas Purvinas
Iliustracija: Jurgio Gerulio ir Christiano S. Stango knygos „Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose“ viršelis, 1933 / Iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus
Iliustracija: Emilis Kraštinaitis prie Mato Pretorijaus rankraščio „Prūsijos įdomybės“, surasto profesoriaus Povilo Pakarklio vadovaujamos II ekspedicijos į Mažąją Lietuvą (1945 XII 30) metu, 1980
Lingvistų (kalbininkų) kelionės. Mažoji Lietuva iš seno traukė pasaulio kalbininkų dėmesį. Tai lėmė kelios aplinkybės. Užsienio mokslininkams į šį vokiečių administruojamą kraštą buvo lengviau patekti nei į Rusijos valdomą Didžiosios Lietuvos teritoriją. Mažoji Lietuva turėjo senas lituanistikos tradicijas (išleista pirmoji lietuviška knyga, lietuvių kalbos gramatika, pirmieji tautosakos rinkiniai, K. Donelaičio kūryba). Tam tikru lituanistikos centru buvo ir Karaliaučiaus universitetas (net ir Rusijos mokslininkai studijų reikalais vyko į šį universitetą). Mokslininkų kelionės padažnėjo, kai XIX a. pradžioje pradėjo formuotis lyginamoji istorinė kalbotyra, kurios atstovai atkreipė dėmesį į ypatingą lietuvių kalbos archajiškumą. Kai 1839 būsimasis Sankt Peterburgo universiteto Slavų filologijos katedros vedėjas Piotras Preisas komandiruotas 3 metams gilinti žinių į užsienį, pirmiausia jis atvyko į Karaliaučių. Čia jį lietuvių kalbos mokė Frydrichas Kuršaitis. 1839 XII 19 laiške M. Kutorgai P. Preisas rašė: Kitoms kalboms studijuoti medžiagos užtenka visur; lietuvių kalbai – niekur, išskyrus Karaliaučių. Grįžęs į Rusiją, Preisas susirašinėjo su F. Kuršaičiu, patarinėjo, kaip Rytprūsiuose išsaugoti lietuvybę (leisti lietuvišką savaitraštį, įkurti lietuvių draugiją). Žymus rusų kalbininkas Filippas Fortunatovas ataskaitoje apie savo mokslinę komandiruotę Vakarų Europoje (1871–73) rašė: Mano lingvistinės studijos tuo metu dažniau krypo į lietuvių kalbą, jos vietos ir santykių tiek su slavų, tiek ir su kitomis indoeuropiečių kalbomis nustatymą. Karaliaučiuje jis studijavo ten buvusius senuosius lietuviškus leidinius bei rankraščius, susipažino su F. Kuršaičiu. Lietuvių kalbotyros ir kultūros istorijoje svarbiausias buvo kalbininko Augusto Schleicherio (tuo metu Prahos universiteto profesoriaus) kelionė į Mažąją Lietuvą. 1852 V 31 jis atvyko į Karaliaučių, per 5 mėn. aplankė Ragainę, Tilžę, Priekulę, Smalininkus, Pilkalnį, Kaukėnus, Būdviečius, Kraupišką ir kitas vietoves. Schleicheriui daugiausia talkino lietuvininkas mokytojas Kristupas Kūmutaitis. Šios kelionės rezultatas – Prahoje išleista Litauische Grammatik, 1856 [Lietuvių kalbos gramatika] ir Litauisches Lesebuch und Glossar, 1857 [Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas]. Schleicherio lietuvių kalbos gramatika, parašyta daugiausia remiantis gyvąja kalba, buvo didelis įvykis ano meto indoeuropeistikoje. Su šia kelione susiję ir kiti Schleicherio lituanistikos srities darbai, pirmiausia 1865 Kristijono Donelaičio Metų išleidimas Sankt Peterburge. Schleicherio kelionė į Mažąją Lietuvą pasaulio kalbininkams buvo užkrečiantis pavyzdys. 1879, 1880 Leipcigo universiteto prof. Augustas Leskienas Vilkyškių apylinkėse tyrinėjo lietuvių kalbą ir rinko tautosaką. Savo surinktą medžiagą (143 liaudies dainas ir 2 pasakas) jis paskelbė kartu su Leipcigo universiteto prof. Karlu Brugmannu leidinyje Litauische Volkslieder und Märchen aus dem Preussischen und Russischen Litauen, 1882 [Lietuvių liaudies dainos ir pasakos iš Prūsų ir Rusų Lietuvos]. Adalbertas Bezzenbergeris daugybę kartų keliavo į Mažosios Lietuvos įvairias apylinkes tyrinėti tarmių. Šis vokiečių mokslininkas paskelbė vertingų darbų ir apie Kuršių nerijos latvių (vad. kuršininkų) kalbą. 1873 Mažojoje Lietuvoje lankėsi čekų lituanistikos pradininkas Leopoldas Geitleris. 1875 Prahoje jis išleido knygą Litauische Studien [Lietuvybės studijos]. Viename savo straipsnyje jis nurodė įdomų faktą: Klaipėdoje lietuviai viešose vietose nekalba savo tarme, o stengiasi vartoti rašomąją kalbą. A. Leskieno paskatintas 1907 ir 1908 Mažojoje Lietuvoje lankėsi bulgarų kalbininkas Aleksandras Doričius. Savo darbo rezultatus jis paskelbė knygoje Beiträge zur litauischen Dialektologie, 1911 [Lietuvių dialektologijos tyrinėjimai]. Kazimieras Būga kritikavo Doričiaus užrašytus tekstus ir atkreipė dėmesį, jog geresni Doričiaus tekstai yra tie, kuriuos teko jam užrašyti ilgėliau pagyvenus toje vietoje (Prūsų Lietuva). Šiandien Doričiaus knygų vertė padidėjo: joje pateikiama duomenų apie tokias lietuvių kalbos tarmes, kurios jau visiškai išnyko. Spėjama, kad 1879 ar 1880 į Mažąją Lietuvą buvo atvykęs ir žymus šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Saussure’as. 1914 studijų reikalais į Karaliaučių atvyko K. Būga. Globojamas A. Bezzenbergerio jis susipažino su Karaliaučiuje saugoma lituanistine medžiaga, ypač XVI–XVIII a. lietuvių kalbos paminklais. Ruošėsi tyrinėti Tilžės apylinkių lietuvių kalbos tarmes. Mažosios Lietuvos lietuviškų tarmių tekstų paskelbė 1926–1929 Karaliaučiuje dirbęs vokiečių kalbininkas prof. Ernstas Sittigas (1887–1955). Jurgis Gerulis ir norvegų kalbininkas Christianas S. Stangas ilgesnį laiką darbavosi į šiaurę nuo Labguvos, prie Kuršių marių esančiose vietovėse (Agila, Gyventė, Nemunynas, Gilija, Tovė, Įsė, Lūja). Šios ekspedicijos rezultatas – 1933 Kaune išleista knyga Das Fischerlitauisch in Preussen [Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose]. Šiuo darbu mokslui buvo išgelbėta jau ir tuo metu baigianti nykti įdomi lietuvių kalbos tarmė (Agiloje lietuviškai kalbėjo tik 1 senelis). Lietuvišką pratarmę šiai knygai parašė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. 1930, 1932, 1937 Rytprūsiuose vokiečių kalbos tarmes ir baltų kalbų įtaką joms tyrinėjo JAV lietuvių kalbininkas Pranas Edmundas Galinis (1902–1988), iš to 1940 Harvardo universitete apgynė daktaro disertaciją Baltų kalbų įtaka vokiečių tarmėms Rytų Prūsijoje. Studijų reikalais Karaliaučiuje lankėsi suomių baltistas Valentinas Kiparsky, lietuvių kalbininkas Petras Jonikas. 1945–1946 ekspedicijose į karo nusiaubtą Karaliaučių gelbėti lituanistinės medžiagos dalyvavo ir kalbininkas Jonas Kruopas. 1957 organizuota bendra lietuvių ir latvių kalbininkų ekspedicija į Kuršių neriją. Kazys Morkūnas ir Algirdas Sabaliauskas pagal Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą aprašinėjo Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės lietuvių kalbą. Jie t. p. paskelbė straipsnį Kuršių Neringos žvejų lietuvių tarmė ir lietuvių kalbos įtaka šių žvejų latvių kalbai (Lietuvių kalbotyros klausimai. 1959, nr. 2, p. 131–149). Ekspedicijoje dalyvavo latvių kalbininkės Milda Graudinia (1923–1992), Elfryda Šmitė (1909–1989). Jos užrašė labai daug kuršininkų kalbos tekstų (šios medžiagos likimas neaiškus). Tuo metu Kuršių nerijoje, ypač Nidoje, buvo gana daug vadinamųjų kuršininkų, kurie mokėjo latvių ir šiek tiek silpniau lietuvių kalbą. 1954–60 Lietuvių kalbos ir literatūros instituto organizuotose ekspedicijose Dalia Gargasaitė, Elena Grinaveckienė, Aldona Jonaitytė, Bronys Savukynas, Aloyzas Vidugiris surinko daugiausia duomenų Lietuvių kalbos atlasui iš kitų LSSR teritorijoje buvusių Mažosios Lietuvos vietovių. 1926 Kuršių nerijoje apie mėnesį dirbo latvių kalbininkas Juris Plakis, tyrinėjimų rezultatus paskelbė knygą Kursenieku valoda, 1927 [Kuršininkų kalba]. 1920 ir 1930 Kuršių nerijoje lankėsi žymus latvių kalbininkas Janis Endzelīns. Apie vadinamąją kuršininkų kalbą jis paskelbė apibendrinamąjį straipsnį veikale Darbu izlase (III (1), Rīga, 1979, p. 571–578). Latvių filologas Pėteris Šmitas Rygoje išleido knygą Kuršu kāpu folklora, 1933 [Kuršių kopų folkloras]. Pastaraisiais metais kuršininkų kalbą tyrinėjo Friedhelmas Hinze, W. P. Schmidas, F. Scholzas, daugiausia remdamiesi Richardo Pietscho ir Paulo Kwaukos sukaupta medžiaga. Šia kalba domisi ir lietuvių kalbininkai Dalia Kiseliūnaitė ir Vincas Urbutis.
Algirdas Sabaliauskas