lituanikos likimas po 1944

lituãnikos likmas põ 1944. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje likę kai kurie mokslo ir kultūros darbuotojai pradėjo rinkti ir gelbėti nuo sunaikinimo svarbią lituanistinę medžiagą ne tik Didžiojoje Lietuvoje, bet ir Rytprūsiuose. Iš Rusijos sugrįžęs prof. Povilas Pakarklis pateikė Lietuvos Mokslų akademijos organizaciniam komitetui dokumentą Lietuvių tautos kultūrinės vertybės Vokietijoje, jame išvardytos svarbiausios Rytprūsių įstaigos, kuriose prieš karą saugoti Lietuvai ypač svarbūs rankraščiai ir knygos. Tai Prūsijos valstybės archyvas Karaliaučiuje (Karaliaučiaus archyvas), Valstybinė biblioteka, Karaliaučiaus universiteto biblioteka, Rytprūsių provincijos archyvas, Tilžės, Ragainės, Stalupėnų ir Įsruties administacijos archyvai. Per karą ir pokariu Karaliaučiaus ir kiti krašto archyvai, bibliotekos, kitos kultūros ir mokslo įstaigos smarkiai sugriautos arba paliktos likimo valiai. Siekdamas išgelbėti nuo pražūties rankraščius ir retus lietuviškus spaudinius, P. Pakarklis rūpinosi gauti sovietų valdžios leidimą patekti į Rytprūsius. Jo sumanymui pritarė tuometinė Lietuvos valdžia bei kai kurie SSRS Mokslų akademijos mokslininkai. P. Pakarklis ir Vilniaus universiteto dėstytojas kalbininkas Jonas Kruopas įtraukti į delegaciją, 1945 rugsėjį vykusią į Karaliaučių apžiūrėti universiteto, archyvų, bibliotekų ir kitų kultūros bei mokslo įstaigų. Mokslininkui pavyko gauti ir sovietų karinio komendanto leidimą. Per pirmąją ekspediciją grupė apsilankė Laukstyčių pilyje ir surado Kristijono Donelaičio Metų rankraštį, keletą Martyno Liudviko Rėzos rankraščių ir nemažai spaudinių lietuvių kalba. Parvežta vertinga lituanistinė medžiaga sudomino Lietuvos Mokslų akademijos ir valstybės valdžią. Pritarta P. Pakarklio iniciatyvai organizuoti antrąją didesnio masto ekspediciją. Norint patekti į Rytprūsius, reikėjo gauti Maskvos leidimą, tačiau jis nebuvo išduotas. Nepaisant to, Lietuvos Mokslų akademijos mokslininkų grupė – P. Pakarklis, Vilniaus universiteto dėstytojas B. Gertus ir tuometinis Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos direktorius Juozas Jurginis 1945 gruodį traukiniu išvyko į Karaliaučių. Neturėdami Maskvos leidimo mokslininkai rinko Karaliaučiuje knygas ir rankraščius pusiau legaliai. Ši ekspedicija truko ilgiau kaip mėnesį. Laukstyčių pilyje bei kitose Rytprūsių vietovėse surasta 1591 Jono Bretkūno pamokslų knyga, Jokūbo Brodovskio vokiečių–lietuvių kalbų rankraštinis žodynas, M. L. Rėzos Dainos ir kiti jo raštai, Mato Pretorijaus Die Preussische Schaubühne [Prūsijos įdomybės] rankraštis, kai kurių kryžiuočių kronikų nuorašai, apie 30 Prūsijos karalių ir hercogų ediktų, lietuvių kalba spausdintų XVI–XVIII a., daug senų knygų, ypač vertinga Wallenrodtų bibliotekos dalis. Šie antrosios mokslinės ekspedicijos radiniai 1946 sausį parvežti į Vilnių. Pasitelkęs pagalbininkus į Karaliaučių, Tilžę ir jų apylinkes P. Pakarklis vyko dar keletą kartų. 1946 III 14 Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) Kaune 47 dienoms komandiravo į Rytprūsius K. Jablonskį, L. Kumpiką ir R. Dačinską. Gal paskutinė didelė paieškos ekspedicija į Rytprūsius organizuota 1947 vasarą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui panaši buvo ir Klaipėdos krašto kultūros bei meno vertybių padėtis. 1945 IV 10 Lietuvos mokslų akademijos (MA) organizacinio komiteto generalinis sekretorius J. Bulavas informavo, kad karo veiksmai skaudžiai palietė Klaipėdos mokslo įstaigas, bibliotekas, knygynus, muziejus ir kitas kultūros įstaigas. Siekdamas gelbėti be globos likusias arba po griuvėsiais atsidūrusias bibliotekų ir knygynų mokslines knygas, kartu istorinius ir etnografinius leidinius apie Klaipėdą ir Mažąją Lietuvą, J. Bulavas pavedė klaipėdiškei M. Labrencytei rinkti knygas iš apleistų pastatų ir griuvėsių, globoti Šilutėje ir Pagėgiuose esančias kultūros vertybes, ieškoti Martyno Jankaus bibliotekos. Lietuvos MA Centrinė biblioteka įsteigė Klaipėdoje sektorių, kuriame dirbo M. Labrencytė ir jos sesuo Trūdė. Į Klaipėdos kraštą 1946 birželį buvo nuvykęs ir P. Pakarklis. Jis lankėsi Juodkrantėje, Pervalkoje, Nidoje, Ventės Rage, Sakučiuose, Kintuose ir Priekulėje. Nemaža vertingų leidinių jis išgelbėjo tiesiog iš Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių makulatūros sandėlių, kur senus leidinius rengtasi sunaikinti. Periodikoje apie lituanikos likimą po 1944 tuomet rašė A. Bulota, J. Jurginis, P. Pakarklis. Didžioji dalis Rytprūsiuose surastos ir išgelbėtos lituanikos pateko į Lietuvos MA biblioteką Vilniuje, mažesnioji – į VDU Kaune ir ten buvusią Valstybinę centrinę biblioteką. P. Pakarklio nuomone, šio turto nereikėjo telkti vienoje vietoje, ypač Vilniuje, kad „Maskvos galiūnai“ nesumanytų jo perkelti į Rusiją. Kilus nesutarimams, Lietuvos MA prezidiumas sudarė komisiją (pirmininkas – profesorius Vladas Lašas) atvežtoms knygoms paskirstyti. Komisijos 1946 IV 8 nutarimu iš Rytprūsių parvežti rankraščiai, Wallenrodo bibliotekos knygos, lituanistikos, teisės ir ekonomikos mokslų veikalai pateko į Lietuvos MA biblioteką; prūsika (literatūra apie Prūsijos istoriją) sujungta su VDU ir Valstybinės centrinės bibliotekos germanistikos rinkiniais; kitų mokslo šakų literatūra paskirstyta įvairioms mokslo įstaigoms. Nedidelė dalis knygų, kartais rankraščių „nutekėjo“ į privačias kolekcijas. Ne visa ekspedicijų surinkta medžiaga grįžo į Lietuvą. Neturint pakankamai sunkvežimių pamėginta gabenti knygas geležinkeliu. Vienas geležinkelio vagonas, kuriame buvo 7728 egzemplioriai knygų, užuot vykęs iš Karaliaučiaus į Vilnių, buvo nukreiptas į Maskvą. Jame buvusios knygos 1946 V 28 perduotos Rusijos valstybinei istorinei bibliotekai. Lietuvos valdžios ir MA prezidento pastangos atgauti jas buvo nesėkmingos. Į Lietuvos bibliotekas patekusios knygos buvo sutvarkytos. Tačiau dalis jų atsidūrė vadinamuosiuose specfonduose ir eiliniams žmonėms nebuvo prieinamos. Tik po 1990 jas nustota slėpti nuo Lietuvos žmonių. Nėra tikslių duomenų, kiek knygų apie Mažąją Lietuvą ir Rytprūsius buvo sunaikinta LSSR bibliotekose po nuolatinių politinių-ideologinių tikrinimų iki Atgimimo. Rankraščiai ir dokumentai pateko į Lietuvos MA bibliotekos Rankraščių skyrių, gavo Borusicos fondo pavadinimą. Daug knygų ir istorinės medžiagos iš Mažosios Lietuvos po 1944 atsidūrė iki šiol neprieinamose Rusijos saugyklose. Milžiniški kiekiai senųjų knygų bei istorinių dokumentų buvo tiesiog sunaikinta, vandališkai niokojant užgrobtą kraštą (senos knygos naudotos kurui, daugybė jų išvežta į makulatūrą, senieji raštai, kaip okupaciniam sovietų režimui kenksmingas dalykas, naikinti tikslingai ir kita). Per šimtmečius raštingame krašte buvo sukaupti didžiuliai kiekiai senųjų leidinių, dokumentų ir kita. Didžioji dalis buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo, ypač sovietų okupacijos metais. Remiantis surasta lituanika išleista: P. Pakarklio didelis XVI–XVII a. ediktų veikalas Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, 1960; Lietuvos MA bibliotekos išleistas V. Drotvino parengtas rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas Lexicon Lithuanicum, 1987; Frydrichui Pretorijui priskiriamas rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas Clavis Germanico-Lithvana, 1995–1997; Ingės Lukšaitės ir Vilijos Gerulaitienės parengtas Mato Pretorijaus rankraščio Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla I t., 1999. Tad publikacijos iš pokariu surastos lituanikos pradėtos skelbti tik po keliasdešimties metų, Lietuvai vaduojantis iš sovietų okupacijos.

L: Marcinkevičius J. Lituanikos paieškos Rytų Prūsijoje ir Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo // Knygotyra. T. 36. V., 2000, p. 184–194.

Iliustracija: Profesoriaus Povilo Pakarklio ekspedicijos į Mažąją Lietuvą dalyviai: neatpažintas, Emilis Kraštinaitis, Karaliūtė, Juozas Senkus, Šikorskis, Jonas Kruopas, neatpažintas, apie 1947 / Iš Kristijono Kraštinaičio albumo

Iliustracija: Ekspedicijos dalyviai krašte / Iš Kristijono Kraštinaičio albumo