Lietuvininkų etninė kultūra
Lietùvininkų ètninė kultūrà. Etninė kultūra – visos tautos sukurta iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, kuri padeda išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Tradicijos, papročiai ir apeigos yra vieni iš ankstyviausių kultūros kūrinių, iš kartos į kartą perimami ir tęsiami įvairiais raiškos būdais bei formomis. Etninės kultūros formų įvairovę ir savitumą lemia bendra žmonių ūkinė veikla, socialinio gyvenimo normos, tradicijos, priklausymas konkrečiai geografinei teritorijai, kurioje etninės bendruomenės plėtoja savo kultūrą. Etninių grupių išskirtinumas atsiranda iš toms grupėms būdingų religinių tikėjimų, apeigų, simbolių, papročių, švenčių, tautosakos, aprangos, kulinarijos tradicijų, o ypatingas išskirtinumas kyla iš bendros kalbos arba tarmės.
Apie lietuvininkų būdą, gyvenseną ir papročius ankstyviausios žinios pateiktos XVI–XVII a. autorių darbuose: Casparo Hennenbergerio Erclaerung der Preussischen grössern Landtaffel oder Mappen 1595 [Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinimas], Theodoro Lepnerio Der Preusche Littauer 1744 (lietuviškai Prūsų lietuvis 2011), Johanno Arnoldo Brando Reysen durch die Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland... 1702 [Kelionės per Brandenburgo Marką, Prūsiją, Kuršą, Livoniją...], Mato Pretorijaus Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne 7 dalys, XVII a. pabaiga (lietuviškai Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla 4 t. 1999–2011), Christophoro Hartknocho Alt- und neues Preussen 1684 [Senoji ir Naujoji Prūsa]. XVIII a. pradėjus domėtis tautosaka įvairiuose leidiniuse paskelbta daug lietuviškų patarlių, priežodžių, pasakų, liaudies dainų. Žymiausi tautosakos rinkėjai buvo Jokūbas Brodovskis (paskelbė daugiau kaip 1100 patarlių ir priežodžių, 100 mįslių), Pilypas Ruigys (užrašė lietuviškų dainų), Martynas Liudvikas Rėza (dainų rinkinys Dainos, oder Litauische Volkslieder, 1825), Kristupas Jurkšaitis (surinko ir išleido pasakų rinkinį Litauische Märchen und Erzählungen, 1898; Lietuviškos pasakos ir pasakojimai), Peteris Bohlenas, Endrikis Budrius, Christianas Bartschas, Vilius Kalvaitis ir kiti. Daug vertingų XIX a. ir ankstesnių šimtmečių etnografinių tyrimų paskelbta moksliniuose žurnaluose Preussische Provinzial-Blätter (1829–45), Neue Preussische Provinzial-Blätter (1846–64), Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft (1880–1912) ir kituose. Juose ir atskirais leidiniais savo darbus skelbė žymiausi XIX a. etnografai Eduardas Gisevius, Carlas Capelleris, Aleksandras Teodoras Kuršaitis ir kiti. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Prūsų lietuvių gyvenseną, kalbą, tautosaką, tradicijas ir kultūros savitumus tyrė Adalbertas Bezzenbergeris, Franzas Oskaras Tetzneris, Friedrichas Albertas Zwekas. Prūsų ir lietuvininkų etnografijos klausimais rašė Lietuvos mokslininkai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Marija Gimbutienė, Jurgis Gimbutas, XX a. II pusėje – Pranė Dundulienė, Norbertas Vėlius, Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Rimantas Balsys, Daiva Vaitkevičienė. Irma Šidiškienė ir kiti.
Daugiau apie lietuvininkų etninę kultūrą skaitykite: architektūros paveldas, Joninės, kaimo architektūra, kaimo statyba, Kalėdos, kopininkų pastatai ir sodybos, Kūčios, laidojimo papročiai, laidotuvės, laukininkų pastatai, liaudies architektūra, liaudies šokiai, lietuvininkai, lietuvininkų antropologija, lietuvininkų etninė muzika, lietuvininkų ir prūsų mitologija rytprūsiečių kūryboje, lietuvininkų liaudies dainos, lietuvininkų liaudies dainų melodijos, lietuvininkų liaudies dainų rinkiniai, lietuvininkų mitologija, lietuvių mitologija ir religija, lietuviškas namelis Jokūbynėje, lietuvininkų pastatai ir sodybos, lietuvininkų tautiniai drabužiai, lietuviškumas vietovardžiuose ir pavardėse, lietuvių mitologija ir religija, miškininkų sodybos ir pastatai, Martynines, pelkininkų pastatai ir sodybos, pievininkų pastatai ir sodybos, piršlybos, Sekminės, šermenys, šventės, Užgavėnės, Velykos, vestuvės, žaidimai.
Zigmas Zinkevičius