Sekminės

Sekmnės, krikščionių šventė, švenčiama 7-tą sekmadienį po Velykų. Sekminės skirtos paminėti Jėzaus Kristaus pažadėtosios Šventosios Dvasios atsiuntimui apaštalams. XIX a. Mažojoje Lietuvoje Sekminės švęstos 3 dienas. Prieš Sekmines tvarkyta sodyba. Kiemo vartai, namų durys, trobos vidus puoštas berželiais ar jų šakomis. Šeimininkė kepdavo pyragus, gamindavo kitus valgius, vyrai ruošdavo alų. Pirmą dieną lankytasi bažnyčioje, po pamaldų giminaičiai lankydavo vieni kitus, svečiuodavosi. Lietuvininkas Jonas Jurgis Gocentas rašė, kad buvo paprotys tądien (per Sekmines) šeimos nariams vienas kito atsiprašyti, susigerinti, jei buvo pyktasi. Sekminės buvo tokiu būdu taikos ir bičiulystės šventė. Augustas Kuntze veikale Prūsų Lietuvos vaizdai (1884) teigė, kad lietuvininkai tada svečius vaišina kiaušiniene su lašiniais. Šio patiekalo per Sekmines nestinga nė vienuose namuose. Jis pabrėžė, kad ypatingą dėmesį per Sekmines lietuviai skiria savo gyvuliams. Šventei paželdinama ganykla, pirmosios dienos vakare karvės namo grįžta apvainikuotos ir papuoštos kaspinais. Carlas Cappelleris knygoje Kaip senieji lietuvininkai gyveno (1904) rašė, kad pirmąją Sekminių dieną piemenėliai gyvulius varydavo į ganyklą labai anksti ryte, nes ant pusryt tai mes karves vėl namo varėm, ir jau kožnas piemuo vainikus turėjo drauge. Tai mes, sugavę karves, aplink ragus aprišom ir varėm ant ūlyčios. Čia kožna slūginė atėjo savo karvę ant kiemo užvaryt; daugsyk ir gaspadinė pati atėmė karves nuo ūlyčios. Tai juokėsi: Vaikai, mano karvių gražiausias vainiks; aš jums ir gerai pripildysiu, ką jūs prašysit. Antrąją Sekminių dieną vykdavo vadinamasis piemenų balius – pautienės šventė. C. Cappellerio teigimu, piemenėliai savo surinktas gėrybes atiduodavo kerdžiui ir kerdžiuvienei, o šie turėdami indų, trikojį, kepė kiaušinienę lauke. Kai kas piemenėliams per melstuves duodavo ir pinigų, tai pinigus, kur buvo davę kiemę, mes susirinkom ant branvyno ir alaus. Paskui didelė česnis buvo: mes valgėm ir gėrėm… Dar XX a. pradžioje per Sekmines daugelyje Lietuvos kaimų, parugėje vykdavo sambariai – sudėtinės vaišės. Jaunimas supdavosi medžiuose įrengtose sūpuoklėse, mušdavo ripką. Tokie papročiai buvę ir Mažojoje Lietuvoje. A. Kuntze rašė apie suaugusiųjų ir vaikų šnekučiavimąsi gamtoje (laukų pievelėse), jaunimo žaidynes, supimąsi. Sekminės buvo viena iškiliausių pavasario švenčių. Priekulės parapijos gyventojas prisiminė: Keliais važiuoti ūkininkai su šeimomis, takeliais, supiami gražiai žaliuojančių žiemkenčių ir vasarojaus, būreliai jaunimo ir pavienios senyvos moterėlės. Ar atsimenam, kaip žaliais berželiais gražiai papuoštą ir pavasariu kvepiančią bažnyčią lietuvininkai pripildydavo iki paskutinės vietos? O koks galingas buvo giedojimas! Su kokia pakelta širdimi įsijungė visi į aną liaupsės giesmę palydint vargonams ir didingiems triūbų balsams. Kai lietuvnininkai giedojo, tai drebėdavo ne tik bažnyčios langai, bet ir kiekvienam klausytojui širdis.

L: Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 376–377; Gocentas J. J. Lietuvininkų šventės // Lietuvininkų žodis. K., 1995, p. 705–706; Mintys Sekminėms // Keleivis. 1958, nr. 5–6 (81–82); Kuntze A. Bilder aus dem Preussischen Littauen. Rostock, 1884, S. 66–67.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Karvių banda Naujųjų Kuršių kaimo gnykloje, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Galtgarbių, Kumėnų parapijos (Semba) parapijiečiai, atvažiavę į pamaldas berželiais puoštais vežimais, iki 1939 / Iš MLEA