Kūčios

Kčios, Kalėdų išvakarių (gruodžio 24 d.) ritualinė vakarienė. Minėta lietuviškoje Wolfenbüttelio postilėje (1573) su kuciamis, Kristijono Gotlybo Milkaus (1800) kucos, koczia, Frydricho Kuršaičio (1883) kucos; Mažojoje Lietuvoje dar žinotos kočės, kuočios. Šie pavadinimai kilę iš viduržiemio ritualinės vakarienės patiekalo kukkia (graikų kalboje – pupos) pavadinimo, atitinka latvių kuokes, kuočas, kūkes. Terminas kūčios į lietuvių kalbą pateko dar prieš oficialų krikštą per rytinius slavus. Religine prasme Kalėdų išvakarių ritualine vakariene (paplitusi su krikščionybe) baigiamas advento pasninkas visiems kartu laužant palaimintą duoną. Kūčios siejamos su senoviniu vėlių vaišinimu (joms paliekami iškilmingos vakarienės likučiai) arba su kitų metų vaisingumo apeigomis. Kūčių seną kilmę liudija daugelis ikikrikščioniškųjų elementų, integruotų į Kristaus gimimo šventės minėjimą. Kūčių vakarienei visa šeima renkasi prie šventinio stalo, užtekėjus vakarinei žvaigždei (katalikai tą dieną laikosi griežto pasninko). Mažosios Lietuvos lietuvininkai (daugiausia evangelikai liuteronai) pasninko nepripažino. Buvo paprotys Kūčių dieną valgyti sausus virtus žirnius. Fr. Kuršaičio teigimu (1883): „Kūcos – su pagonišku papročiu susijusi Kalėdų išvakarių vakarienė iš virtų žirnių, užpiltų vandeniu su medumi“. Jurgio Banaičio iš Paskalvių kaimo motina prisimena, jog Kūčių vakarienei virdavo „ypatišką valgį“: rainus žirnius su mėsos padažu. Visą virtą valgį reikėjo būtinai suvalgyti (rykai turėjo likti tušti), liekanas išbarstydavo sakydami: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu“. Ant stalo po balta linine staltiese pataršydavo ilgų ir trumpų smilgų. Po vakarienės ištraukę po smilgą, žiūrėdavo, kokią gyvenimo trukmę likimas lemia. Wolfenbütelio postilėje minėtas būrimas su kuciamis, žirniais ir kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno. Dar XX a. pradžioje žirnius, sumaišytus su kviečiais, barstydavo tvartuose, kad galvijai būtų sveiki, gerai augtų. Kūlio šiaudais, per kuriuos nukošdavo vakarienei žirnius, šeimininkas aprišdavo sode vaismedžius, kad duotų gerą derlių, kad raganos neapraganautų. Ypač daug Kūčių būrimų sieta su merginų noru sužinoti ateitį. Atsinešusios trobon gaidį, paberdavo asloje po saujelę grūdų ir žiūrėdavo, prie kurios krūvelės gaidys pirmiausia ateis lesti, toji mergina tikėjosi kitais metais ištekėti. Išėjusios laukan ir apglėbusios tvoros žiogrius, skaičiuodavo – pora ar ne. Klausėsi, iš kurios pusės šunys sulos, iš ten tikėjosi atvažiuosiant piršlių. Vėlesniais amžiais Kūčių dieną puošdavo eglutę, kabindavo obuolių, namuose virtų saldainių, užžiebdavo žvakučių. Vakare per kaimą eidavo persirengęs Kalėdų Senelis, klausinėdavo Katekizmo tiesų, vaikams duodavo riešutų, obuolių, saldainių. Šeimininkai Senelį pavaišindavo vynu. Svarbi buvo ir Kūčių naktis; merginos spėliojo ateitį iš sapnų, tikėdamosi susapnuoti: kas supins išleistas kasas, kas perves per „tiltelį“ – po lova pasidėdavo geldelę su vandeniu ir pertiesdavo balanėle ar šiaudu. Žmonės Kūčių dieną spėjo ateinančių metų orus. Jei per Kūčias snigo, tikėtasi gero derliaus. XX a. daugelis senųjų burtų virto jaunimo pramoga.

L: Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch von Christian Gottlieb Mielcke. Königsberg, 1800, S. 133; Wörterbuch der Littauischen Sprache von Friedrich Kurschat. Zweiter Teil. Halle, 1883, S. 207; Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai. T. 3. Kaunas, 1937, p. 36; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 386; Kraštinaitis E. Mažoji Lietuva... // Lietuvininkų žodis. Kaunas, 1995, p. 601; Kūčios // LE; LTR 4638 (205), Žem. Naumiestis; LTR 6057 (149, 151), Pagėgiai.

Angelė Vyšniauskaitė