Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvių mitologija ir religija

lietuvių dvasinių vertybių sistema, turėjusi valstybinės religinės organizacijos formą iki krikščionybės įvedimo.

lietùvių mitològija ir relgija, lietuvių dvasinių vertybių sistema, turėjusi valstybinės religinės organizacijos formą iki krikščionybės įvedimo (1387; Žemaitijoje 1413); atskiri jos elementai išlikę iki XX a. Ji artima kitoms baltų religinėms sistemoms (prūsų mitologija ir religija) ir genetiškai susijusi su indoeuropiečių (senovės indų, graikų, romėnų, germanų, slavų) religijomis. Seniausiąjį lietuvių mitologijos ir religijos sluoksnį sudaro ikiindoeuropinis religijos paveldas, tačiau ikiindoeuropinės kilmės dievybės išliko kaip antraeilės. Politeistinė dievų sistema turėjo griežtą struktūrą: valstybės dievai, socialinių sluoksnių ir bendrijų, teritoriniai, giminės (šeimos), asmeniniai dievai. Pagrindiniai dievai buvo 4: Perkūnas, Kalvelis, Andojas ir Žvėrūna, minimi Malalos kronikoje (1261). Ipatijaus metraštyje (1252) kai kurie iš jų pateikti kitais vardais: Dievų rikis (=Perkūnas), Medeina ( = Žvėrūna). XIII a. susiformavusi valstybinė dievų sistema grindžiama indoeuropinių 3 suverenumo sričių ideologija: jėga paremtą suverenumą reprezentuoja Perkūnas, išmintį, žinojimą ir magines praktikas globoja Kalvelis, sveikatos ir gėrybių sritį valdo Andojas. Lietuvių religijoje didelė reikšmė skiriama šventajai ugniai, todėl buvo išplėtotas Perkūno kultas, apimantis daug skirtingų aspektų: karą, laidoseną, žemdirbystę, medžioklę ir kita. Su šventąja ugnimi sietinas ir Kalvelis, nors jis buvo vėlių dievas, padėdavęs mirusiajam patekti į pomirtinį pasaulį dausose. Plintant mirusiųjų deginimo papročiui šis dievas užėmė chtoniškojo Velnio vietą. Apie pomirtinio gyvenimo ir laidojimo papročių pokyčius byloja mitas apie Sovijų, užrašytas Malalos kronikos intarpe. Jame pasakojama apie skirtingus laidojimo būdus: kasimą į žemę, kėlimą į medį ir deginimą ugnyje. Sovijus po mirties visus juos išbando, tačiau tik paskutinysis būdas leidžia jam surasti kelią į mirusiųjų pasaulį. Kalvelio žyniai, atliekantys sudėtingą mirusiųjų deginimo ritualą, susiję su socialine kalvių bendrija. Trečiasis XIII a. valstybinės reikšmės dievas Andojas išreiškė vandenų sakralumą ir buvo susijęs su gyvybe ir gimimu (jam tarpininkaujant vėlė atgimsta, reinkarnuoja). Šventieji vandenys, iš kurių kildinamas Andojaus vardas, teikia gyvybę ir sveikatą, gydo žaizdas ir stiprina karo metu. Andojaus kultą reikėtų sieti su gausybe aukojimų vandens telkiniams: šventiesiems ežerams, upėms, šaltiniams. Ketvirtoji XIII a. valstybinio rango dievybė buvo Medeina (Žvėrūna), miškų ir medžioklės deivė, pasireikšdavusi vilkės arba lakštingalos mitiniu pavidalu. Jos kultas buvo susijęs su metų laikais ir medžioklės sezonais. Pavasarį jai buvo aukojama apie balandžio 23 d. Medeinai buvo suteiktos ir karinės funkcijos. 4 dievų modelis išreiškė XIII a. valstybės ideologiją ir atstovavo kunigaikščių bei karių socialiniam sluoksniui, todėl į jį nepateko žemės dievai, minimi XVI–XVII a. šaltiniuose: Žemyna, kaukai, deiviai Pagirniai, Puškaitis ir kiti. Šis modelis išsilaikė iki Lietuvos krikšto. J. Długoszo Historia Polonica [Lenkijos istorija] atsispindi pagrininiai lietuvių kultai: ugnies, vėlių, medžių (šventųjų miškelių) ir žalčių. Neminimas šventosios žemės kultas, kurio reliktai aptinkami etniniuose ir tautosakos šaltiniuose. XIV–XVIII a. šaltiniuose aprašomi lietuvių dievai: Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Laima. Jų funkcijas apibūdina sąsajos su pagrindiniais dievais. Saulė, ugninė deivė, glaudžiai susijusi su Perkūnu. Mėnuo yra Andojaus mitinė hipostazė (Greimo interpretacija). Su vandens dievais sietina Aušrinė. Laimos ugninis aspektas priartina ją prie Perkūno, o vandens prigimtis – prie Andojaus. Šie dievai nebuvo pagrindiniame keturių dievų sąraše, bet juos garbino ne tik lietuviai, bet ir kitos baltų gentys. Nuo jų iš esmės skyrėsi žemesnio rango namų dievai: Žemėpatis (Rytų Lietuvoje Dimstipatis), Gabija, Gabjauja, Raugpatis, kaukai, deiviai Pagirniai (į šventuosius žalčius įsikūnijančios dievybės) ir kita. Jie turėjo individualius kultus, tačiau lokaliai atstovavo žemesnės hierarchijos pakopos svarbiausiems dievams, pvz., Gabija, namų židinio deivė, neatskiriamai susijusi su viešosios ugnies kultu ir Perkūnu, namų kaukai yra žemės dievybių atstovai ir kita. Dar kitą statusą turėjo teritoriniai dievai. Lauksargis globojo gyvenamąsias vietas ir žemės valdas. Kiti buvo tiesiogiai susiję su šventvietėmis. Jų vardai išliko vietovardžiuose, šventųjų miškų, vandenų, kalnų, akmenų pavadinimuose (Ašvytė, Viešinta, Agluona, Ventis, Puntukas ir kita). Atskirą dievybių kategoriją sudarė sudievinti mirę kunigaikščiai ir žyniai, kurių kapai tapdavo kulto vietomis (Kukovaitis, Pajauta, Birutė, prūsų Videvutis ir Brutenis). Žemiausio hierarchinio lygmens dievybės buvo asmeniniai dievai, pvz., žmogaus Laima (Dalia) sietina su aukščiausio lygmens deive Laima, likimo lėmėja ir gimimo deive. Su asmenine Laima susiję ir šeimos ar giminės dievai bei išskirtinės galimybės bendrauti su viena ar kita dievybe. Atskiros šeimos galėjo tapti tam tikrų specializacijų dvasininkais, pvz., kaukučionimis. Kai kurios dievybės, ypač kenkiančiosios (laumės, raganos, slogučiai, velniai), buvo antraeilės ir neturėjo oficialių kultų. Deivėmis buvo vadinamos ir vėlės, taip pažymėtos jų antžmogiškos galios. Lietuvių mitologija ir religija turėjo ne tik diferencijuotą dievų struktūrą, bet ir tankų šventviečių tinklą bei organizuotą dvasininkų hierarchiją. Lietuvių žyniai, kaip ir prūsų vaidilos, skyrėsi pagal atliekamų apeigų pobūdį ir sakralinį adresatą. Jie ne tik atlikdavo apeigas, bet ir pranašaudavo (pranašautojai). Senieji rašytiniai šaltiniai mini, kad kai kuriuos ritualus atlikdavo ne tik žyniai, bet ir kunigaikščiai. Tai rodo žynių ir karių luomų suartėjimą lietuvių visuomenėje.

L: Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīga, 1936; Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga, 1966; Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983; Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. V., 1985; Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius / Chicago, 1990; Vėlius N. Baltų religijos ir mitologijos šaltinių pobūdis // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. V., 1996, p. 22–49; Vaitkevičienė D., Vaitkevičius V. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai // Lietuvos archeologija, t. 21. 2001, p. 311–334.

Daiva Vaitkevičienė

Iliustracija: Deivė Nijolė ir dievas Pikuolis (Patolas) / Iš Pranės Dundulienės knygos „Pagonybė Lietuvoje“, 1989

Iliustracija: Vinjetė mitologine tema – „Prie aukuro“ / Iš MLEA

Iliustracija: Vinjetė mitologine tema – „Bangpūtys“ / Iš MLEA