Mažosios Lietuvos
enciklopedija

liaudies šokis

choreografijos kūrinys, atliekamas darant žingsnius pagal muzikos ritmą ir laikantis tam tikro žingsnių, jų derinių bei figūrų nuoseklumo.

liáudies šõkis, choreografijos kūrinys, atliekamas darant žingsnius pagal muzikos ritmą ir laikantis tam tikro žingsnių, jų derinių bei figūrų nuoseklumo. Tai seniausias kolektyvinės choreografijos žanras. Šokėjų skaičius kartais griežtai ribojamas. XVII a. Matas Pretorijus, aprašydamas vestuvių papročius, mini merginų šokamą Žalią rūtelę, vyrų Heiduką – aplink ant žemės padėtas skrybėles. Merginų šokis neabejotinai buvo sutartinė, kaip ir ją lydinti daina. XIX a. tautiniai šokiai Mažojoje Lietuvoje pradėjo nykti. O. Glagau ir E. Gizevijus minėjo tik merginų šokamą Kepurinį. Per pastaruosius 200 metų pereita prie porinio šokio. Dauguma lietuvių liaudies šokių poriniai: Kadagys, Rugeliai, Pampaljonis, Pleškutis, Gražokėlis, Suktinis ir kiti. Dalis jų perimta iš kaimynų ir sulietuvėjo: Lelinderis, Skruodelis, Gailingis, Šocas ir kiti. Polka ir polkos žingsnis tapo daugelio šokių pagrindiniu elementu. Porinių šokių struktūra panaši: 2–3 (retai daugiau) skirtingi žingsniai sudaro derinius, kurie vienas po kito kartojami kelis kartus ir šokami nustatyta nuoseklia tvarka. Polka ir valsas šokami laisvai, vienodu žingsniu. Mažiau yra grupinių šokių, kuriuos daugiausia šoka 2–8 (retai daugiau) poros: Noriu miego, Pliauškutis, Marcelė, Mikitienė, Polka su ragučiais ir kiti. Jiems priklauso ir kontradanso tipo šokiai: kadriliai ir jonkeliai (būdingi Žemaitijai). Šie šokiai turi daugiau dalių bei figūrų, paprastai 1–2 žingsnių. Jiems būdinga gana ryški simetrija, šokama sustojus eilėmis vieniems prieš kitus (Kalatinis, Pranavada) arba 4 poroms priešpriešiais (Šeinas, Šustas, beveik visi jonkeliai), t. p. dažnas cikliškas figūros pasikartojimas ar viso šokio kartojimas, kas kartą vieną ar kitą figūros tą patį veiksmą atlieka vis kitas šokėjas (Marcelė, Lancajiedas). Šokio muzika dažniausiai 2 dalių, antros dalies ritmas dažnai greitesnis už pirmos. Manoma, kad dauguma liaudies šokių atsirado iš ratelio (Ant kalno karklai, Duja, Pasėjau linelį) arba jiems pritaikyta ratelio muzika. Polkų muzika dažnai 3 dalių. Kiekvieną kadrilio dalį lydi skirtinga muzika. Kartais šokis lydimas dainuojamojo teksto, kuris nesusijęs su šokio turiniu, dažnai talalinis ir skirtas melodijai prisiminti. Panašūs šokiai galėjo būti ir Mažojoje Lietuvoje. Dar liaudies choreografija.

Kazys Poškaitis

Iliustracija: Šoka Smalininkų tautinių šokių grupė, 1938 / Iš Algio Pauliko rinkinio