pievininkų pastatai ir sodybos

pevininkų pastata ir sodýbos statyti taikantis prie ekstremalių gyvenimo sąlygų užliejamų pievų plotuose. Sodybos kurdintos kalvelėse, stingant vietos pastatai būdavo glaudžiai suburiami. Mūriniai tvartai ir panašūs pastatai statyti toje sodybos pusėje, kurią užgriūdavo ledonešis – jie pasitarnaudavo ir kitų statinių apsaugai. Mediniai pastatai statyti ant aukštų pamatų, sumūrytų iš akmenų, vėliau betonuotų. Šienas ir kiti pašarai laikyti pastogėse (dar skaitykite ertikis), užliejamose vietose nestatyti dideli požeminiai rūsiai bulvėms ir kita pašarams bei atsargoms. Gyvenamuosiuose namuose būdavo įrengti patogūs laiptai į pastogę, kur laikyti grūdai, įvairios atsargos, gyventa potvynių metu ar vasarą. Kai kurių sodybų gyventojai įsirengdavo apsauginius pylimėlius, stabdydavusius ledo lytis; pasodindavo medžių eiles (tie paaugę pasitarnaudavo kaip užtvara). Per didelį potvynį įmirkusias pastatų apačias tekdavo džiovinti, vėdinant patalpas. Rečiau statyti moliniai pastatai – įmirkdavę ilgam, pradėdavę irti nuo drėgmės. Įprastinis buvo pastatų remontas po potvynių, suniokotų tvorų ir kita atstatymas.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Tovės kaimas, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Girininkų kaimo, Šilutės apskritis, pievininkų sodyba, pastatyta pakilesnėje vietovėje, apsaugai nuo dažnų potvynių, 1999

Iliustracija: Stambių pievininkų sodyba Barzdėnų kaime, 1999

Iliustracija: Pievininkų Johano ir Ernos Loleitų gyvenamasis namas Kaštaunuose, Pakalnės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA