lietuvininkų tautiniai drabužiai
lietùvininkų tautniai drabùžiai XIX–XX a. pradžioje buvo žinomiausi šventiniai drabužiai. Vyriškų tautinių darbužių komplektą sudarė marškiniai, kelnės, liemenė, trinyčiai, sermėga, kailiniai, galvos danga ir apavas. Dar IX–XII a. vyriški marškiniai siūti iš lininės drobės. XVII a. Theodoras Lepneris aprašė vyrų lininius ir pakulinius marškinius. Jie dėvėti ant nuogo kūno. Nuo XIX a. iki Antrojo pasaulinio karo marškiniams skirtos drobės gabalas – stuomuo buvo jaunamartės pagrindinė dovana tėvams ir giminėms. XIX a. vyrai vilkėjo trumpus marškinius. Vasaros darbymečiu ir namuose vyrai būdavo vienmarškiniai, tačiau viešumoje taip pasirodyti nederėjo. Išeiginių tautinių darbužių komplekte marškiniai buvo apatinis drabužis. XIX a. marškiniai buvo tunikos sukirpimo, 3 pagrindinių tipų: 1) be perpečių; 2) su perpetėmis; 3) su peteliais. Iki XIX a. kaimo vyrai dėvėjo nepuoštus marškinius. Per vasaros talkas vilkėti balčiausi marškiniai. Turtingieji turėjo po 15–20, vidutiniokai – po 6–10 marškinių. Kelnės. Iki XX a. pradžios kelnėms siūti naudota vilnonė, pusvilnonė ir lininė namų darbo medžiaga (milas, milelis, marškonis). T. Lepneris rašė, kad XVII a. Tilžės ir Ragainės apylinkėse kaimiečiai mūvėjo trumpas, tuoj po keliais parištas kaip vokiečių kelnes, o Įsruties apylinkėje ir pasienyje su lenkais – ilgas ir siauras kelnes. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vyriškos kelnės siūtos neplačios, iki kulnelių. XIX a. mūvėtos spalvotos išilgadryžės kelnės, lietuvininkai derino raudoną, geltoną, plytinę, juodą spalvas. Siuvo ir vienspalves kelnes, dažnai sermėgos spalvos (baltas, geltonas, mėlynas). Kelnių galai įleisti į aulinius batus, apmauti kojinėmis arba apvynioti autais. Liemenės pradėtos dėvėti XIX a. pabaigoje kartu su švarkais (vadinamaisiais surdotais). Tai nebuvo išeiginis drabužis. Klaipėdos krašte jos dėvėtos iki XX a. pradžios. Buvo trumpos (8–10 cm žemiau juosmens). XIX a. II pusės vyrų liemenės margaspalvės. Lietuvininkų liemenės buvo tamsios arba margos (smulkiais raudonų, geltonų, juodų spalvų dryžiais). Liemenės siūtos su šviesiu lininiu ar medvilniniu pamušalu, negilia kaklo iškirpte. Kaklaskarė ant kaklo ryšėta nedidelė (70–80 cm), sulenkta trikampiu, puošni. Jos austos namie arba pirktos lininės, vilnonės, medvilninės ir šilkinės skarelės. T. Lepneris jau XVII a. minėjo Mažojoje Lietuvoje ryšėtas kaklaskares. Jos paslėpdavo paprastą marškinių apykaklę. Klaipėdos krašte dėvėtos ryškiaspalvės raštuotos ar baltos. XIX a. viduryje prie išeiginių drabužių vyrai ryšėjo kaklaskares (pagal etiketą). Trinyčiai žinoti jau XVII a. Jie vilkėti kaip kasdieninis ar išeiginis drabužis iki XIX a. pabaigos. Siūti iš storo, nebalinto pašukinio, pakulinio ar lininio audinio. XIX a. pradžioje lietuvininkai vilkėjo baltus lininius ir ilgus pilkus ar tamsiai mėlynus trinyčius su trumpais rankovių atvartais, užsegamus kabėmis ar kilpelėmis. Sermėgos ir švarkai. Nuo XVIII a. sermėga – pagrindinis viršutinis vyro drabužis. Ji siūta iš storo naminio milo. Buvo iki kelių, įliemenuota, su keliomis į apačią nueinančiomis klostėmis, atlenkiama arba stačia apykakle, su 2 eilėmis sagų. Puošta sermėgos krūtinė, apykaklė, atlapai, rankogaliai, kišenių pakraščiai. XVII a. dėvėti balti arba rudai dažyti švarkai, XIX a. pradžioje – balto milo su žalios spalvos apykakle, atvartais, kišenių atlapais. Įsruties apylinkių vyrai dėvėjo mėlynus švarkus (jakes), ant kurių vilkosi balto milo be apykaklės, kabėmis susegamas sermėgas. Baltų sermėgų krūtinė ir kišenės buvo apiūtos mėlynu kaspinu, liemenį ir kišenes puošė iš raudonų, geltonų ir juodų siūlų padaryti danteliai – kryputės. Dėvėjo ir trumpas pilkas ar mėlynas sermėgėles. Viršutinius drabužius iki XIX a. vidurio lietuvininkai sujuosdavo geltonos odos diržais, šviesiai mėlynom ar žaliom juostom, juosėsi ir spalvotais siūlais siuvinėtais diržais. Kasdienai kaimietis dėvėjo trumpą šviesiai pilką flanelinį arba juodai pilką vilnonį švarką be apykaklės ir kišenių. Žiemą sekmadieniais nešiojo avies kailinius, kasdien – kailinį švarką. 1900 dar dėvėtas mėlynas paltas-pelerina ir suvarstomi auliniai batai. Apie kaklą vyniojo šaliką. Galvos danga – privaloma tautinio kostiumo sudedamoji dalis. Iki XIX a. viduryje vasarą ir nešaltu žiemos metu dėvėtos veltinės įvairių formų kepurės ir skrybėlės (iš nedažytos ėriuko vilnos). XVI–XVIII a. Mažojoje Lietuvoje dėvėtos konuso, nupjauto konuso pavidalo kepurės su atverčiamais neprigludusiais prie gaublės atskrabais, skrybėlės buvo neaukštos, cilindro, nupjauto konuso arba pusrutulio formos. XIX a. viduryje veltinės kepurės nyko, jas keitė veltinės skrybėlės ir kepurės su snapeliu – kaškietai. Lietuvininkai veltines kepures ir skrybėles puošė margaspalvėmis juostomis. XVII a. prie kepurių segėsi rūtų, mėtų ir kitų gyvų gėlių puokštes. Vedę vyrai gėles segdavo iš dešinės pusės, nevedę – iš kairės. Apavas. Lietuvininkai kojų pėdas ir blauzdas vyniojo autais arba movėsi kojines: linines baltas ar vilnones mėlynas. XIX a. II pusėje mūvėtos megztos margaspalvės kojinės. Retkarčiais kojinės siuvinėtos kryžiuku ar kitu būdu. Klaipėdos krašte būdingos skersai dryžuotos kojinės. Iki XIX a. labai paplitęs išeiginis vyrų apavas – odinės naginės, klumpės. Pats brangiausias apavas (dėvėtas tik išeigai) – auliniai batai. Lietuvininkai avėjo juodais, rudais batais ar pusbačiais. Kad nesmuktų, autus aptvarstydavo, o kojines ir batus parišdavo raiščiais ar juostelėmis. XVIII a. lietuvininkai autus aprišdavo austais apyvarais (kojaraiščiais, pakelėmis, rištuvais) – siauromis rinktinėmis juostelėmis. Aulinius batus, kad nesmuktų, ties keliais surišdavo per batų kilpas pervėrę odinę ar raštuotą rinktinę, vytinę juostelę. Dar apavas, apranga, kurpės. Po Pirmojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje keltos idėjos apie aprangos lietuviškumą buvo iš naujo plačiai aptariamos Didžiojoje Lietuvoje. Vieni palaikė ir toliau plėtojo etnizuotos aprangos idėją, kiti skatino laikytis istorinės kaimo žmonių aprangos, dar kiti pradėjo ieškoti aukštuomenės sluoksniams tinkamo tautinių drabužių modelio (skirtingai nei Mažojoje Lietuvoje, kur buvo „atrasta“ vaidilučių apranga, vadinamasis Birutės kostiumas). Anastazija Tamošaitienė sukūrė naujus austinius Rytprūsių lietuvininkų ir Klaipėdos krašto tautinius drabužius, stilistiškai atitinkančius buvusius kituose Didžiosios Lietuvos regionuose. Rytprūsių tautiniuose drabužiuose vyravo šviesios, raiškios spalvos, balta galvos danga, papuošimai ir drobulė. Šis kostiumas kurtas remiantis E. Giseviaus paveikslais ir keistai interpretuota galvos danga bei liemene (tradicinė ant krūtinės sukryžiuota skarelė traktuota kaip liemenės petnešėlės, dar buvo išpuoštos baltu suklostytu kaspinu). Tarpukariu pačios lietuvininkės mieliau rengėsi prieškariniais tautiniais drabužiais (kaip Vydūno choristės), o A. Tamošaitienės sukurtoji Rytprūsių lietuvininkių apranga prigijo po Antrojo pasaulinio karo įvairių saviveiklos kolektyvų aprangoje. Mikalinos Glemžaitės 1939 paskelbta Rytprūsių lietuvininkės tautinė apranga atitiko A. Tamošaitienės sukurtą modelį, o 1955 jos Klaipėdietės merginos drabužiai (Nr. 168–169, 174) jau buvo kita šių tautinių drabužių interpretacija (liemenės suvienodintos su kitų regionų modeliais, išlaikant klaipėdietėms būdingas gilias ir plačias kaklo iškirptes). M. Glemžaitės 1939 pateikti Klaipėdos krašto lietuvių tautiniai drabužiai atitiko šio krašto XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvininkių istorinę aprangą. Jie 1955 leidinyje pervadinti Nidos apylinkių merginų tautiniai drabužiai (Nr. 175), panašiai kaip ir Klaipėdietės moters tautiniai drabužiai (Nr. 172–173). Pastarųjų skarelė su antkakčiu t. p. suvienodinta su kitų regionų skarelių ryšėjimu. Po Antrojo pasaulinio karo nustatyta, kad A. ir A. Tamošaičių, M. Glemžaitės siūlyti tautiniai drabužiai buvo nutolę nuo istorinės realybės dėl modernių stilizuotų elementų ir griežto spalvų, raštų derinimo. XX a. pabaigoje padedant etnologams pradėta kurti kaimo žmonių istorinei aprangai artimesnė tautinė apranga. Mažosios Lietuvos tokie tautiniai dabužiai paskelbti veikaluose: Liaudies meno albumas. Drabužiai (1974); S. Bernotienė, Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pabaigoje–XX a. pradžioje (1974, katalogų Nr. 345, 347, 366, 368–369, 385–386), Lietuvių tautiniai rūbai (1994, p. 32–36). Ir dabar dažniausiai puošiamasi XIX a. pabaigos tamsiaisiais tautiniais kostiumais. Senesnė lietuvininkų apranga (kuri buvo šviesesnė, spalvingesnė; rečiau aptinkama muziejų fonduose, bet atspindėta XVI–XIX a. ikonografijoje), panaudojama labai nedrąsiai.
L: Matulionienė E. Lietuvininkų ir žemaičių vyriški tautiniai drabužiai // Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra. Klaipėda, 2001.
Irma Šidiškienė
MLEA
Iliustracija: Lietuvė samdinė, XIX a. pabaiga / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų
Iliustracija: Lietuvės ant žirgų, XIX a. pabaiga / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio
Iliustracija: „Lietuvos keleivio“ redakcijos darbuotoja Berta Birškutė, 1934 / Iš Domo Kauno rinkinio
Iliustracija: Klaipėdiškiai / Iš Elenos Matulionienės knygos „Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai“, 2005
Iliustracija: „Aidos“ choristai ir vaidintojai po koncerto, apie 1920 / Iš MLEA
Iliustracija: „Vorusnėlės“ dalyvės Evelina ir Inga Kurtkutės, 2005
Iliustracija: Klaipėdiečių drabužiai / Iš Stasės Bernotienės knygos „Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.–XX a. pr.“, 1974
Iliustracija: Klaipėdiečių drabužiai / Iš Stasės Bernotienės knygos „Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.–XX a. pr.“, 1974
Iliustracija: Klaipėdiečių drabužiai / Iš Stasės Bernotienės knygos „Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.–XX a. pr.“, 1974
Iliustracija: Klaipėdiečių drabužiai / Iš Stasės Bernotienės knygos „Lietuvių liaudies moterų drabužiai XVIII a. pab.–XX a. pr.“, 1974