Mažosios Lietuvos
enciklopedija

laidojimo papročiai

mirusiųjų laidojimo apeigos.

láidojimo papročia. Mažojoje Lietuvoje beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapines, kiti ir po kelias. Mirusįjį laidodavo praėjus 3 dienoms po jo mirties. Jei žmogus mirdavo vasarą, jo artimieji pirkdavo ledo ir jo gabalais apdėdavo mirusįjį. Laidojimo (vok. Begräbnis) papročius Mažojoje Lietuvoje XIX a. pabaigoje aprašė Rusnėje gyvenęs kaimo gydytojas Arthuras Kittelis. Lietuvininkai mirties nebijojo, nes tikėjo, kad Dievas paskiria mirties valandą, vos tik žmogus gimsta. Susirgę jie nesigydė, o jei gydėsi, netikėjo, kad pasveiks. Senos moterys mėgo rodyti svečiams bei lankytojoms savo puošnius laidotuvių drabužius (vok. Totenkleid). Turtingų šeimų nariai, dar gyvi būdami, užsisakydavo puošnius ąžuolinius karstus. Lietuvių bei jų artimųjų garbinga pareiga ir troškimas buvo surengti puikią laidotuvių puotą. Į turtingo žmogaus laidotuves bvo kviečiami mirusiojo draugai, pažįstami ir tie, kurie su mirusiuoju turėjo kokių nors reikalų, turtingesni kaimyninių kaimų ūkių savininkai. Laidotuvėms skirta tam tikra pinigų suma. Atėjusieji į laidotuves vaišinti konjaku, portveinu, degtine, pyragais. Mirusiajam po smakru padėdavo giesmyną. Laidojimo apeigas atlikdavo sakytojas arba kviestas kunigas. Gedulo namuose (vok. im Trauerhaus), vėliau kapinėse sakydamas kalbas pagerbdavo mirusį parapijietį. Su palyda ir giesmėmis karstas vežtas į kapus, kur melstasi ir giedota. Užkasus karstą vėl giedota. Mirusiojo palydovams išėjus iš kapų vienas duobkasys prie vartų eidavo atbulas vartų link, juos uždarydavo, kad dvasia neišeitų iš kapų ir negąsdintų gyvųjų. Grįžus iš kapų prasidėdavo šermenys (vok. Leichenschmaus) – gedulingas pokylis. Turtuolio namuose stalai apkrauti valgiais ir gėrimais, o namo prieangyje vargšams dalyti pyragai, alus, degtinė. Saulei nusileidus, jaunimas išeidavo į kiemą pasivaikščioti. Prieš rytą visi pakasynų dalyviai išsiskirstydavo, o vidudienį daugelis vėl susirinkdavo prie stalo ir buvo skelbiama gedulo puotos pabaiga. Jaunimas pradėdavo dalyti laimikius (vok. Pfänderspiel). Iki ryto likdavo tik iš toliau atvykusieji. Dar perlaidojimai.

L: Kittel A. 37 Jahre Landarzt in Preussisch-Litauen 1863–1906. Königsberg, 1921.

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Prižiūrėtos Grikšų kaimo kapinės, 2001

Iliustracija: Senasis kryžius Grikšų kaimo kapinėse

Iliustracija: Senasis kryžius Grikšų kaimo kapinėse

Iliustracija: Taip atrodo kapinės žiūrint nuo lauko keliuko

Iliustracija: Dovilų (Dawils) giminės kapai. Šių kapinaičių fundatorius Martinas Dovils (1770–1833)