Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvininkų etninė muzika.

lietuvininkų etninės muzikos bruožai.

lietùvininkų ètninė mùzika. Mažosios Lietuvos lietuvininkų etninė muzika galėjo būti artimesnė rytų baltų kultūrai (kartu su pietų ir rytų lietuviais). 1938 J. Čiurlionytė atkreipė dėmesį į lietuvininkų ir pietų lietuvių dzūkų ir suvalkiečių vienbalsių melodijų bendrumus. 1992 Romualdas Apanavičius spėjo, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkų etninė muzika ir muzikos instrumentai artimesni pietų ir rytų Lietuvoje buvusių pučiamųjų kultūrai (vyrauja vienbalsiškumas). Lietuvininkų žemėse giedotos tik vienbalsės etninės melodijos. Vakarų ir šiaurės Lietuvoje giedama ir grojama daugiabalsė muzika. Žemaitijoje, šiaurės Suvalkijoje (zanavykų plote), vakarų ir rytų Aukštaitijoje (išskyrus švenčioniškių aukštaičių sritį) vyrauja paralelinė muzika. Šiaurės rytų Aukštaitijai būdinga polifonija (giedamos sutartinės, skudučių bei ragų instrumentinė polifoninė muzika). Vienbalsė lietuvininkų, pietų ir rytų lietuvių etninė muzika dar turi akivaizdžių atitikmenų kaimyninių slavų teritorijoje. Lietuvininkų etninė muzika (kartu su pietų ir rytų lietuviais) turi sąsajų ir su Skandinavijos bei šiaurės Vokietijos germanų muzika. Su pietų ir rytų lietuviams būdingu muzikos vienbalsiškumu siejasi ir lietuvininkų etninės muzikos vienbalsės melodijos. Būdingiausios minorinės dermės (pasitaiko ir mažorinių). Apgiedami žemieji dermės laipsniai, melodijos dažniausiai būna gana mažos apimties – aprėpia maždaug mažąją terciją, kvartą, kvintą. Tačiau jos būna ir didesnės apimties, pasitaiko ir šuolių. XIX a. užrašytose ir paskelbtose lietuviškose melodijose aptinkamas nebūdingas pietų ir rytų lietuviams vedamasis žemasis minoro VII laipsnis. Paaukštintas VII minorinės dermės laipsnis galėjo būti nusiklausytas nuo evangelikų giesmių. Pagal ritmiką lietuvininkų etninė muzika yra tarsi reguliaresnė, labiau pulsuojanti nei pietų ir rytų lietuvių. Lietuvininkų etninės muzikos melodijose improvizacijų arba laisvos ritmikos bemaž nepastebėta. Lietuvininkų etninės muzikos dainų ritmika gana aiški, reguliari, tarsi susieta su šiaurės vakarų Europos etninės muzikos plotu. Lietuvininkų teritorijose žinotas lalavimo paprotys, labai būdingas rytų aukštaičiams švenčioniškiams. Šis paprotys iš Prūsų Lietuvos sklinda į pietvakarius ir vakarus: jis žinomas šiaurės rytų lenkų mozūrų ir šiaurės vokiečių kraštuose. Lietuvininkai naudojo tapačius arba bemaž tapačius kaip ir Didžiosios Lietuvos lietuviai muzikos instrumentus (dar liaudies muzikos instrumentai). Pūsta švilpynės, trimitai, kurie sieja lietuvininkus ne tik su pietų ir rytų, bet ir su šiuos instrumentus dažnai naudojančiais vakarų bei šiaurės lietuviais. Su vakarų ir šiaurės lietuviais lietuvininkus dar sieja kanklės. Istorijos šaltiniuose aprašyti ne tik skambinimo būdai, papročiai, bet ir apibūdinti bei nupiešti Mažojoje Lietuvoje naudoti muzikos instrumentai. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių etninės muzikos skirtingumai akivaizdūs. Mažojoje Lietuvoje nebūta daugiabalsiškumo. Lietuvininkai nepūtė skudučių. Lietuviška muzika Didžiojoje Lietuvoje, skirtingai nei lietuvininkų, įvairesnė. Pagal bendriausius etninius muzikos požymius lietuvininkai nėra kokia nors išskirtinė etninė grupė – jų, kaip ir pietų bei rytų lietuvių, muzika siejasi su kaimynais slavais ir toliau už jų gyvenančiais germanais. Lietuvininkai, grodami kanklėmis ir kartu giedodami vienbalses melodijas, buvo dviejų kultūrų sankirtoje: jie kartu yra kanklininkai ir pūtikai, taigi ir vakarų, ir rytų baltai. Su vakarų baltais juos sieja kanklės, tačiau vienbalsės melodijos rodo lietuvininkus buvus artimesnius rytų baltams.

L: Apanavičius R. Lietuvininkai ir lietuviai etninės muzikos duomenimis: kas juos sieja ir skiria? // Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra. 2001,p. 5–10; Balys I., Žilevičius I. Studia Lithuanica. I. Mažoji Lietuva. New York, 1958.

Romualdas Apanavičius

Iliustracija: Mažlietuvių muzikos instrumentai Rytprūsių krašto muziejuje Lüneburge: trimitas, būgnas, triūba, kanklės / Iš parodos katalogo, 1994

Iliustracija: Klaipėdos universiteto folkloro ansamblio „Vorusnė“ dainininkės, 2001