Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvininkų liaudies dainos

lietuvininkų etninės kultūros dalis.

lietùvininkų liáudies danos. Mažoji Lietuva reprezentuoja senųjų dainų tradiciją, paskelbtą rinkiniuose ir pasiekusią mūsų laikus. Dauguma lietuvininkų liaudies dainų yra bendros ar panašios į Didžiojoje Lietuvoje žinomus liaudies poezijos kūrinius. Lietuvininkų liaudies dainos buvo nevienalytės kaip ir pati Mažoji Lietuva, kurioje gyventa skalvių, nadruvių, kuršių genčių, vėliau sumišusių su žemaičiais ir vakarų aukštaičiais. Mažojoje Lietuvoje beveik nepaliudytos darbo ir kalendorinių apeigų dainos. Tik pajūrio lietuviams būdingų dainų nėra daug. Pagal žanrą savitą lietuvininkų liaudies dainų grupę sudaro su žvejų gyvenimu susiję kūriniai. Dainose dažnai minėtos Mažosios Lietuvos vietovės (Klaipėda, Rusnė, Tilžė) bei įvairios šio krašto etninės detalės (laivas, žalias žiurkstelis, juodas vainikėlis). Jos atspindi pamario žmonių gyvenimą, darbą, papročius, pasaulėjautą, meilę tėviškei, gamtos ir žmogaus tarpusavio ryšį. Žvejų dainų pagrindiniai poetiniai įvaizdžiai: jūra, marios, laivas, tinklas ir kita (Ten ant juraičių, ten ant maraičių; Vidur jūrių ir marelių aukštasis kalnelis; Bėk, bėk, valtele, ant greito Nemunėlio; Ir parbėgo laivužėlis, parlaivavo valtužėlė ir kita). Lietuvininkų liaudies dainų tekstuose kartu su Mažosios Lietuvos tarmybėmis aptinkama vokiečių kalbos skolinių. Lietuvininkų liaudies dainų poetiniai tekstai labai panašūs į Didžiosios Lietuvos dainas. Vyravo maloniniai žodžiai, švelnumas, elegiškumas. Tekstuose dominavo mažybinių, maloninių žodžių priesagos -at-, --, --, -at-, -uk- (pvz., vargužis, jūružė, mamužė, kamanužės, žiedatis, alukas, rudenukas; dar mažybinės formos). Kaip ir Mažosios Lietuvos tautosakai turinio ir formos atžvilgiu lietuvininkų liaudies dainoms būdingos ir gražiausios lietuvių dainuojamosios poezijos tradicijos.

Daiva Kšanienė

Bronė Stundžienė