gyventojų trėmimai į Rusiją
gyvéntojų trėmmai į Rùsiją (Pirmojo pasaulinio karo pradžioje). 1914 VIII 17–20 pro Geldapę ir Stalupėnus įsiveržusi Rusijos kariuomenė per 3 savaites pasiekė liniją Labguva–Vėluva–Girdava. Vokietija, permetusi dalį kariuomenės iš Vakarų fronto, nubloškė rusus atgal. Tačiau netrukus jie prasiveržė iki Ragainės–Įsruties ribos ir išlaikė šią teritoriją iki 1915 II 7. Rusai buvo įsiveržę trumpam ir į Klaipėdos kraštą. Mažojoje Lietuvoje karo prievolininkai buvo pašaukti į Vokietijos kariuomenę dar 1914 rugpjūčio pabaigoje. Prasidėjus karo veiksmams, daugelis civilių, vykdydami valdžios nurodymą, pasitraukė nuo fronto linijos. Užimtoje teritorijoje rusai grobė ir naikino, ką galėjo, varė į Rusiją tūkstančius galvijų ir arklių (daug jų krito), šaudė nekaltus likusius civilius. Atsitraukdami degino trobesius. Per II įsiveržimą Rusijos karo vadovybė nutarė likusius Mažosios Lietuvos lietuvių ir vokiečių tautybės gyventojus ištremti į imperijos gilumą. Tremti pradėta 1914 lapkritį. Žmones gaudė ir be dokumentų, pinigų, be maisto, šiltų drabužių būriais varė iki artimiausių geležinkelio stočių. Didžiausias tremtinių surinkimo punktas buvo Šiauliuose, mažesnis – Vilniuje. Čia tekdavo palaukti, kol ešelonais jie bus išvežti į Uralo ir Baikalo regionus. Tremtiniai buvo 60–80 metų vyrai, įvairaus amžiaus moterys (kai kurios kelionėje gimdė) ir daugybė vaikų. Turimi duomenys apie Mažosios Lietuvos tremtinius lietuvius apytikriai. Manoma, kad per 2 mėnesius iš savo tėviškių buvo ištremta 15 000–20 000 Karaliaučiaus krašto ir apie 500 Klaipėdos krašto lietuvių. Išbadėję, sušalę kone visi maži vaikai mirė. Per 10 pirmųjų mėnesių mirė 15–20% išvežtų lietuvių. Kai kurios moterys palaidojo po 3–4 vaikus. Apie 1500 lietuvių, daugiausia iš Ragainės apskrities, buvo išvežti į Simbirską, apie 1300 Tilžės ir Ragainės apylinkių lietuvių – į Buzuluką (Orenburgo gubernija), Samaroje atsidūrė 350, Irkutske – apie 120 lietuvių. Stalupėnų ir Pilkalnio lietuviai atsidūrė kitur. Į Samaros guberniją buvo ištremtas žymus 58 metų Mažosios Lietuvos veikėjas Martynas Jankus su šeima. M. Jankus su tėvu Martynu pateko į Bugulmą, o jo 3 dukterys ir 4 ar 6 metų sūnelis – į Buguruslaną. 1915 M. Jankus palaidojo sūnelį Endrių ir tėvą (jį teko apie 10 km ant savo pečių nešti į kapines). Mažosios Lietuvos lietuviams šelpti Vilniuje buvo įsteigta „Globos“ draugija (1915–1917), kuri rinko aukas, drabužius ir šelpė tremiamuosius bei ištremtuosius. Pagalba buvo suteikta apie 10 000 žmonių: apie 6000 suaugusiųjų ir apie 4000 vaikų.
Dar skaitykite: deportacijos, genocidas, Sibiro tremtis.
L: Prūsų lietuviai Sibire. K., 1939.
Vytautas Šilas
Iliustracija: Martynas Jankus ką tik grįžęs iš tremties Rusijoje su vaikais – Urte, Ede, Merčiumi, Kristupu ir Elze / Iš Pranio Alšėno knygos „Martynas Jankus“, 1967
Iliustracija: Tremtinio Anso Srugio šeima – žmona Elzė, dukros – vyresnioji Marta ir Elena, sūnus Vilius (ant tėvo rankų), pakeliui į Lietuvą prie Stettino, 1920 / Iš Vytauto Gocento rinkinio