Klaipėdos miesto raida

Klaipėdos miesto raida. Pamažu nykstant kitoms protakoms Kuršių nerijoje (senosios laivybos trasoms), didėjo Klaipėdos sąsiaurio ir senųjų gyvenviečių ties juo (dar Žardė) reikšmė. Įsikūrus ties tuo sąsiauriu, buvo galima kontroliuoti susisiekimą vandeniu tarp Nemuno baseino ir Vakarų Europos šalių. Todėl būtent ten Livonijos ordinas 1252 įkūrė Memelburgą (dar Klaipėdos pilis). Ta data (ar 1253) laikoma ir Memelio (Klaipėdos) gyvenvietės įkūrimu. 1258 (ar 1254) ji gavo Lübecko teises (tik miesto teises turėjusi gyvenvietė anuomet galėjo visavertiškai gyvuoti). Miesto užuomazga kūrėsi Danės žiočių saloje greta pilies. Per žemaičių ir kitus antpuolius miestas degintas ir griautas 1255, 1256, apie 1279, 1323, 1353, 1367, 1379, 1380, 1393, 1402, 1409, 1414, 1454, 1457, 1459, 1464, 1472; todėl XIII–XV a. reikšmingesnė gyvenvietė nesusiklostė. Keitėsi ir miesto strateginė reikšmė. Pradžioje jis remtas kaip svarbiausia tolesnio krašto užkariavimo ir kolonizavimo bazė, po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422) teliko silpnėjančios Ordino valstybės tolimo pakraščio gyvenvietė. Klaipėdos gyvavimą palaikė ilgaamžė tarptautinio susisiekimo trasa Vakarų Europa–Karaliaučius–Kuršių nerija–Klaipėda–Ryga–Suomių įlanka. Tačiau nuošali gyvenvietė taip ir neprilygo kitiems Ordino valstybės miestams savo ekonomine bei visuomenine plėtra. 1475 jai suteiktos Kulmo teisės, 1520 konkurentai iš Danzigo užvertė akmenimis įplauką į Klaipėdos uostą Danės žiotyse ir taip sumenkino miesto tolesnės plėtros galimybes. Po 1410, ypač po 1525 (susikūrus Prūsijos kunigaikštystei), Klaipėdą palaikė stiprėjanti prekyba su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (toliau – LDK). Miestą niokodavo Klaipėdos gaisrai, maro ir kitos epidemijos, karai (XVII a. švedų, 1757–1762 rusų antplūdžiai). Tačiau karai (silpninę Klaipėdos konkurentus – Karaliaučių, Danzigą ir kitus) neretai pagyvindavo miesto prekybą, eksportą. Nors gausios prekės iš LDK dažniau gabentos Nemunu, pertvarkyta Gilija bei Pričkagrabe į Karaliaučių, nuo XVIII a. vidurio jų vis daugiau tekdavo ir Klaipėdai, kurioje vis labiau imta plėsti medienos perdirbimo pramonę (dar medienos gabenimas). Nuo XVI a. pradžios plečiant pilį senoji gyvenvietė perkelta ryčiau, pertvarkyta Danės delta, užpiltos pelkėtos žemumos ir kita. Dabartinio senamiesčio gatvių tinklas susiklostė po 1540 gaisro. Apie 1503 Klaipėdoje gyveno tik 25 miestiečių šeimos. 1540 žinoti 107 miestiečiai (valdė 148 miesto sklypus), 1553 – 126 (133 sklypai), 1589 – 143 (177 sklypai). 1539–1540 mieste stovėjo 92 namai, tiek liko ir XVII a. pabaigoje. 1660 senamiestyje buvo 150 pastatų (dar 90 būsimame Friedricho priemiestyje, keliolika kitur). Miestas augo prisijungdamas Klaipėdos priemiesčius. XVII–XVIII a. Klaipėda paversta tvirtove, ji apjuosta fortifikaciniais įrenginiais. Susiklostė viduramžiams būdingas stačiakampių kvartalų tinklas, taisyklingi sklypai. Iki XVI a. mieste nestatyti mūriniai pastatai (galėję būti priedanga pilies puolėjams), vėliau jiems statyti (pvz., 1595 mūrinei rotušei) reikėjo specialaus leidimo. Mediniai ir fachverko pastatai buvo neilgaamžiai, po gaisrų ir dėl kitų prižasčių perstatinėti. Vėliau gausėjo mūrinių pastatų. Pvz., po 1678 gaisro XVII a. pabaigoje Senamiestyje pastatyti 165 namai, 28 sklypai liko tušti, 34 – tik su ūkiniais pastatais. Atstatomi namai jau būdavo naujoviškesni, sekta Vakarų Europos architektūros stiliais. 1709–1710 nuo maro mirė 1215 žmonių (įskaitant ir priemiesčius). XVIII a. pradžioje Senamiestyje buvo 281, o Friedricho priemiestyje – 173 namai. 1757 per rusų puolimą sunaikinta per 200 pastatų mieste ir aplink jį. 1782 buvo 5500, 1790 – 6300, XVIII a. pabaigoje – apie 7000 gyventojų. Tad XVIII a., prasidėjus Klaipėdos ekonominiam pakilimui, per šimtmetį miesto gyventojų pagausėjo net 7 kartus. Nuo XVIII a. pabaigos pradėti likviduoti pasenę fortifikaciniai įrenginiai. 1805 buvo 6206 civiliai ir 1155 kariškiai, napoleonmečiu Klaipėda 1807–1808 tapo Prūsijos karalystės laikinąja sostine, prancūzų neokupuotame valstybės pakraštyje apsigyvenus karaliui Friedrichui Wilhelmui III ir karalienei Luizei. Tada Klaipėdoje 1807 pradėtos esminės valstybės reformos – baudžiavos panaikinimas ir kitos (dar Steino-Hardenbergo reformos). Tai pagyvino ir miesto raidą. 1825 Klaipėdoje gyveno 8500 žmonių, 1855 (prijungus Didžiąją Vitę) – per 17 000, 1875 – apie 20 000. 1885 miestas valdė 1384 ha (tarp jų nemaža arimų, pievų, medynų). Jame buvo 1285 gyvenamieji namai su 4527 butais-namų ūkiais (dar gyventa ir 42 laivuose). Tarp 18 748 gyventojų tada buvo 8579 vyrai ir net 10 169 moterys. Klaipėdoje tuomet gyveno 646 kariškiai. Be evangelikų liuteronų, buvo 780 katalikų ir 903 žydai. Nuo baudžiavos panaikinimo (1807) Klaipėdoje (ypač priemiesčiuose) sparčiai daugėjo lietuvininkų. Jie kūrėsi ir miesto centre, įsigydavo pastatus bei sklypus. Prieštaringa to meto statistika neatspindėjo gausių mišrių šeimų. Nuo XIX a. vidurio Klaipėdos raidą skatino nauji susisiekimo keliai: plentas (1853) ir geležinkelis (1875) Klaipėda–Šilokarčema–Tilžė, nuo 1873 – Klaipėdos kanalas. Senuosius įtvirtinimus pakeitė Wilhelmo fortas (vok. Nehrungsfort) Kopgalyje (1866; dabar Jūrų muziejus) ir Plantožės fortas. Dėl sėkmingos ekonominės plėtros Klaipėda atsikūrė po 1854 didžiojo gaisro ir toliau sparčiai plėtėsi. Statyti nemaži ir puošnūs mūriniai gyvenamieji namai, gausios krautuvės, įvairios įstaigos (tarp jų – didelis kareivinių kompleksas, mokytojų seminarija ir kita). 1905 miestas valdė 1413 ha žemės. Klaipėdoje tada buvo 1339 gyvenamieji namai su 5109 butais. Iš 20 685 gyventojų 9689 buvo vyrai. Mieste gyveno 553 kariškiai. Iš 18 407 evangelikų liuteronų 1039 kalbėjo lietuviškai, iš 821 kataliko – 32. Gyveno 851 žydas. XX a. pradžioje Klaipėdai buvo sparčiausios plėtros laikotarpis. Tada susiklostė vakarietiškas miestas, ryškiai skyręsis nuo Rusijos valdytos Didžiosios Lietuvos miestų. Sėkmingą raidą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 pradžioje Klaipėdą niokojo įsibrovusi rusų kariuomenė. Pokarine Versalio taikos sutartimi atskyrus Klaipėdos kraštą, Lietuvos Respublikai ir Lenkijai užblokavus laivybą Nemuno aukštupiu, miestas neteko svarbiausių plėtros šaltinių (nutrūko ekonominiai ryšiai, sustojo svarbiausios pramonės įmonės). 1923 sausį kraštui prisijungus prie Lietuvos Respublikos (dar Klaipėdos krašto sukilimas), miestas plėstas kaip naujos valstybės uostamiestis, autonominio Klaipėdos krašto centras. 1925 miestas valdė 2959 ha žemės, jame buvo 35 845 gyventojai. Lietuva itin daug investavo į uosto plėtrą, geležinkelio bei Žemaičių plento į Klaipėdą tiesimą. Į miestą atsikėlė daug verslininkų, tarnautojų iš Didžiosios Lietuvos; jiems statyti nauji gyvenamieji kvartalai. 1934 surengta pirmoji Jūros diena. 1934 Klaipėdoje veikė šios Centro valdžios (Lietuvos Respublikos) įstaigos: gubernatūra, komendantūra, kareivinės, vyriausiasis paštas, vyriausioji geležinkelio stotis, geležinkelio miesto prekių (Taworų) stotis, Klaipėdos uosto direkcija, uosto policija, pasienio valstybės policija, akcizo apygardos inspekcija, vyriausioji muitinė, valstybės saugumo policijos skyrius. Be jų, veikė šios autonominės, savivaldybės ir kitos įstaigos: Klaipėdos krašto Direktorija, Statistikos biuras, Vyriausioji žvejybos priežiūra, Katastro (Kadastro) įstaiga, Klaipėdos krašto seimelis, Klaipėdos krašto apdraudimo įstaiga, Krašto policijos valdyba, apygardos ir valsčiaus teismas, kalėjimas, Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmai, Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmai (Laukininkų Kamara), Klaipėdos krašto amatų rūmai, Klaipėdos magistratas, Klaipėdos apskrities valdyba (Landrotija), miesto statybos įstaiga, miesto įmonės, ugniagesių komanda, miesto skerdykla, miesto linų svarstyklės, miesto knygynas, miesto teatras, miesto ligoninė, apskrities ligoninė, Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė, mokytojų seminarija, Lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazija, Prekybos institutas, Lietuvos keleivio redakcija ir administracija, Ryto spaustuvė, Klaipėdos krašto lietuvių organizacijų sąjungos vykdomasis komitetas, Klaipėdos krašto laukininkų centras, Klaipėdos krašto ūkininkų draugijos centras, Lietuvių visuomenės sąjunga, Lietuvių susivienijimas, Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimas ir Darbininkų kultūrklubas, Lietūkis, Lietuvos eksportas, Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos krašto rinktinės štabas, Lietuvos bankas, Tautinis lietuvių bankas, Ūkio bankas, Žemės bankas, Lituania spaustuvė, Muzikos mokykla, Aukuras (draugija tautos kultūrai kelti) ir kita. Tuo metu Klaipėdoje veikė net 14 užsienio valstybių konsulatai (Didžiosios Britanijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Latvijos, Norvegijos, Olandijos, Portugalijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos (SSRS) ir Vokietijos). Lietuvos Respublikos valdymo metais pastatyti Vytauto Didžiojo gimnazijos, Respublikos pedagoginio instituto pavyzdinės mokyklos, Statybos mokyklos Smeltėje ir kiti pastatai, Lietuvoje didžiausias stadionas bei kiti. Didėjanti uosto apyvarta, naujų pramonės įmonių kūrimas lėmė sėkmingą miesto raidą. 1937 buvo 39 056 gyventojai. 1939 kovą nacistinei Vokietijai užėmus Klaipėdą (dar Klaipėdos krašto okupacija ir aneksija), miesto ekonominė situacija vėl pasikeitė. 1939 rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vis dažniau atsiliepdavo ir miesto gyvenimui. 1940 buvo 43 285 gyventojai. Nuo 1942 liepos Klaipėdą bombardavo sąjungininkų aviacija (labai nukentėjo Vitė ir uostas). 1944 spalį sovietų armijai įsiveržus į Klaipėdos kraštą, prasidėjo miesto apgultis, trukusi iki 1945 I 28. Ištuštėjusį miestą (gyventojai evakuoti per Kuršių neriją) griovė sovietų artilerijos ugnis. Užimta Klaipėda toliau plėšta ir naikinta. Sovietų propaganda skelbė, kad miestas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo visai sugriautas, todėl tekę statyti naują miestą. Tačiau lenkai pokariu atstatė daug labiau sugriautą Danzigo–Gdansko senamiestį, o Klaipėdos senosios liekanos naikintos dėl politinių-ideologinių priežasčių. Pokariu sunaikinta senasis Krūmamiestis, pagal sovietų standartus perplanuotas Danės dešinysis krantas. Nugriautos visos didžiosios bažnyčios, vietoj jų statyta viešosios išvietės, restoranai, parduotuvės. Griauti ar nevykusiai perdirbinėti senieji pastatai. Mažosios Lietuvos paveldo naikinimas tęsiasi ir dabar (XX a. pabaigoje).

L: Forstreuter K. Wirkungen des Preussenlandes. Köln, Berlin, 1981, S. 370–382; Matern N. Ostpreußen, als die Bomben fielen. Düsseldorf, 1986, S. 93–101; Tatoris J. Senoji Klaipėda. V., 1994; Jähnig В. Die Entwicklung der Sakraltopographie von Memel im Mittelalter und in derfrühen Neuzeit // Das Preußenland. Lüneburg, 2000, S. 209–226; Nordost-Archiv. Im Wandel der Zeiten: Die Stadt Memel im 20. Jhr. Bd. X. Lüneburg, 2001; Zembrickis J. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. I. Klaipėda, 2002; Žulkus V. Viduramžių Klaipėda. Klaipėda, 2002.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Klaipėdos miesto antspaudas (lotyniškasis), 1672 / Iš knygos „Mūsų Lietuva“, t. IV

Iliustracija: Klaipėda. Raižinys, 1684 / Iš Hartknoch Ch. „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Iliustracija: Žvejų gatvės vaizdas, 1624 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Klaipėdos miesto panorama nuo Smiltynės, XIX a. pabaiga–XX a. pradžia / lš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Klaipėdos užvažiuojamieji namai, XIX a. / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Miestas žvelgiant Biržos tilto link, XIX a. pabaiga–XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėda. Biržos gatvė, XIX a. / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Švyturys, XIX a. / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Klaipėdos miesto panorama, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos herbo motyvas senamiesčio namo fasade, 2003

Iliustracija: Klaipėdos šiaurės molas su švyturiu, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos puodžių pagamintas koklis, XVI a. / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Klaipėdos Žiemos uostas, XX a. pradžia. Atvirukas / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: B. Pieperio Klaipėdoje pastatytas barkas „Mary Jane“, 1858 / Iš leidyklos „Libra Memelensis“ archyvo

Iliustracija: Kaminų kiemas Klaipėdoje. Akvarelė. F. W. Sieberto spaustuvės reprodukcija / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Klaipėda, 1938. Akvarelė 0,5×15,5. Valentino Ivinsko reprodukcija / Iš Buračų šeimos rinkinio