Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Pričkagrabė

laivuojamas perkasas, jungiantis Nemunyną su Deime.

Prčkagrabė (vok. Grosser Friedrichsgraben, rus. Polesskij kanal), laivuojamas perkasas, jungiantis Nemunyną su Deime. Ilgis 19 km. Prasideda prie Nemunyno kaimo, tęsiasi pietvakarių kryptimi palei Kuršių marių pakrantę, 0,2–3 km atstumu nuo kranto. Jungiasi su Deime 3,7 km nuo jos žiočių, ties Labguva. Prie perkaso įsikūrusios Nemunyno, Gyventės, Agilos, Pričkagrabių gyvenvietės. Kryžiuočių ordino laikais (XIV a. II pusėje) kanalizavus ir pritaikius laivybai Deimę, XV a. pradžioje sumanyta sujungti vandens keliu Prieglių su Nemunu (per Deimę–Nemunyną–Giliją), aplenkiant laivybai pavojingas Kuršių marias. 1414 pradėtas kasti kanalas tarp Deimės ir Nemunyno, bet iškasus 6 km ruožą nuo Nemunyno iki Gyventės, 1422 dėl sunkių statybos sąlygų (nepatvaraus grunto) darbai nutrūko. Kasimo darbai atnaujinti tik 1689. Tada pradėtas kasti ir Greituškos kanalas, turėjęs sujungti Nemunyną su Gilija. Darbai vyko sėkmingai ir 1697 abu kanalai užbaigti. Kanalas, sujungęs Deimę su Nemunynu, pirmojo Prūsijos karaliaus garbei pavadintas Didžiuoju Friedricho kanalu (vietinių gyventojų vadintu Pričkagrabe), antrasis, sujungęs Nemunyną su Gilija – Mažuoju Friedricho kanalu (Greituška). Vėliau šis vandens kelias rekonstruotas. 1833–1835 iškastas Kryžionų perkasas, sujungė Giliją su Nemunynu; sureguliuotas beveik 7 km ilgio Gilijos ruožas tarp perkaso ir Kryžionų, o Greituška atitverta nuo Gilijos. Pričkagrabės plotis iki 40 m, gylis (priklausomai nuo vandens lygio aukščio Deimėje ties Labguva) kinta 1,2–2,7 m. Srovės greitis 0,1 m/s. Vakarinis krantas paaukštintas: iš iškasto durpžemio grunto supiltas pylimas – kelias palei perkasą laivų vilkėjams. Nedideliems laivams plaukioti kanalas tinka ir dabar.

Algirdas Rainys

XVII a. perkaso statybą skatino augantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) prekių srautas Nemunu plukdytas į Karaliaučių (dar skaitykite: keliai, krovinių gabenimas, prekyba su LDK ). Didysis kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas, kurio vardu vėliau pavadinta Pričkagrabė, 1643–45 tarėsi su LDK ir Lenkijos atstovais dėl laivybinio perkaso statybos, 1671 V 10 sudarė sutartį su kanalų statytoju iš Brandenburgo Philippu von Chieze ir Carlu von Rehdenu (vėliau ir su Johannu Stawinsky) Pričkagrabei iškasti. Pelkėtoje marių pakrantėje kanalas kastas rankomis, pasitelkus tūkstančius krašto gyventojų. Senais metodais skaldyti trasoje rasti dideli akmenys. Planuota Pričkagrabę kasti 18 m pločio bei 3,6 m gylio (išliekant 1,8 m mažiausiam gyliui per sausrą). Vėliau Pričkagrabė platinta bei gilinta, perkaso krantai tvirtinti akmenimis, XX a. pradžioje – ir betono plokštėmis. Įrengtos prieplaukos, nusileidimo laipteliai prie valčių, pakanale ėjęs plentas atitvertas akmens stulpelių ir metalinių sijų barjeru. Per Pričkagrabę vedė ir pontoniniai tiltai; XIX a. pabaigoje juos pakeitė aukštasis pasukamasis tiltas ties Pričkagrabių kaimu, pakeliamasis Adlerio tiltas ties Labguva. Pakrantėse įsikūrė karčemos bei užeigos namai, plėtėsi gyvenvietės. Jų įsisavintos žemės nuo potvynių saugotos pylimais (ties Agila jie pradėti pilti 1725–26). Perkasu naudojosi daugybė krovininių laivų, plaukusių iš LDK į Karaliaučių ar grįžusių atgal. Vien 1676 ties Labguva užfiksuoti abiem kryptimis praplaukę 852 dideli laivai ir 1715 mažų. Didelės pajamos iš muitų nuo XVIII a. pradžios plaukė į karaliaus iždą. Nustatinėta praplaukiančių laivų kontrolės bei apmokestinimo tvarka. Šiaurės karo metais (1700–1721) Pričkagrabės reikšmė dar išaugo – daugybė laivų kartais tiesiog užkimšdavo kanalą; tekdavo reguliuoti laivybą. Nuo XIX a. vidurio įrengus geležinkelio tinklą perkasas liko svarbus tik dėl medienos gabenimo iš Nemuno baseino. Krovinių didelė apyvarta sumenko tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pričkagrabė buvo žinoma daugeliui lietuvininkų; ja savo prekes į Karaliaučių plukdydavo tūkstančiai Nemuno deltos ir Labguvos apylinkių gyventojų. Pričkagrabė minėta daugelyje atsiminimų kaip judriausias vandens kelias, kur susitikdavo įvairių vietovių gyventojai bei iš Didžiosios Lietuvos atplaukę sielininkai ar laivininkai. Nuo 1944 pabaigos kraštą okupavus sovietinei kariuomenei, pasitraukus ar žuvus seniesiems gyventojams tradicinė laivyba žlugo, Pričkagrabė buvo apleista, pakrančių įrengimai nyksta, kanalo krantai užželia.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Pričkagrabės pakrantės gyvenvietėje 1931 pastatyta Agilos parapijos bažnyčia (sunaikinta po 1944) / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Tradicinė mažlietuvių sodyba prie Pričkagrabės, XIX a. pabaiga / Iš MLEA

Iliustracija: Prie Pričkagrabės karčemos ir užeigos namų sustoję laivai pakeliui į Karaliaučių, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Laivai Pričkagrabės kanale, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Pričkagrabės kanalo ir Nemunyno santakoje buvusi užeiga, 2000

Iliustracija: Pričkagrabės kanalo ir Nemunyno santakos pakrantės sodyba, 2000

Iliustracija: Pričkagrabės kanalo ir Nemunyno santakos pakrantės sodyba, 2000

Iliustracija: Pričkagrabės kanalo sutvirtinta krantinė su išire, 1990