Lübecko teisė

miestų teisės atmaina.

Lübecko téisė (vok. Lübisches Recht), miestų teisės atmaina. Susiklostė XII–XIII a. Liubecke (tuomet svarbiausiame prekybos centre prie Baltijos jūros) iš Žemutinės Vokietijos kodekso, įvairių valdovų. Pagal Lübecko teisę užfiksuoti Lübecko Tarybos (vok. Lübisches Rat) pagrindiniai teisminiai sprendimai ir nurodymai kitų miestų teisėsaugai. Lübecko teisė įtvirtino vokiečių pirklių ir amatininkų išimtinį statusą, palankų prekybai ir amatams plėtoti. Nuo kitų vokiečių miestų teisių (Magdeburgo teisė, Kulmo teisė) Lübecko teisė skyrėsi kai kuriomis šeimos ir turto reikalus reguliuojančiomis normomis. Pagal Lübecko teisę aukščiausiasis teismas, svarbiausia apeliacinė institucija buvo Lübecko Taryba, galėjusi spręsti ginčus Lübecko teisę priėmusiuose miestuose (to nebuvo Magdeburgo teisės ir kituose miestuose). Paplito Hanzos sąjungos vokiečių kolonizuotų žemių miestuose. Lübecko teisė veikė apie 300 miestų prie Baltijos jūros. 1257 Lübecko teisė įvesta Klaipėdoje.