Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Reformacija Prūsijos kunigaikštystėje

religinis, kultūrinis, visuomenės ir politinis judėjimas.

Reformãcija Prsijos kunigaikštỹstėje, religinis, kultūrinis, visuomenės ir politinis judėjimas. Jo metu panaikintas Kryžiuočių ordinas buvusiose prūsų žemių teritorijose ir sukurta pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė su dominuojančia joje Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia.

Reformaciją Prūsijos kunigaikštystėje plisti skatino Ordino valstybės ir arkivyskupų valdų glaudūs ryšiai su vokiečių žemėmis (kur vyko Reformacija), Ordino politinis, ekonominis ir kultūrinis nuosmukis. Pradiniame Reformacijos etape (XVI a. pradžioje) paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas ir Katalikų Bažnyčios vyskupai pasinaudojo Reformacijos sudarytomis galimybėmis reformuoti viso krašto religinę, politinę, ekonominę ir kultūrinę sandarą. 1523–1524 bažnyčiose katalikiškosios apeigos pradėtos keisti į liuteroniškas, Albrechtas bendradarbiavo su Martynu Liuteriu, perėjo į evangelikų liuteronų tikėjimą, įkūrė Sembos ir Pamedės liuteronų vyskupijas (1524). Krokuvos sutartimi 1525 IV 8 Lenkijos karalius Žygimantas Senasis pripažino vietoj Kryžiuočių ordino susikūrusią pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę kaip Lenkijos Karalystės leną. 1525 VII 6 kunigaikštis Albrechtas įsakė reformuoti visas Prūsijos kunigaikštystės bažnyčias. Mažosios Lietuvos teritorija beveik sutapo su Sembos vyskupijos ribomis. Kunigaikštystės gyventojai (prūsai, sūduviai, skalvių, nadruvių palikuoniai, lietuviai ir kuršininkai) pirmiausia susidūrė su liaudiškąja Reformacijos kryptimi, dalyvaudami 1525–1526 Prūsijos kaimiečių sukilimuose.

1525–1530 buvo Prūsijos kunigaikštystės Evangelikų Liuteronų Bažnyčios organizavimosi laikotarpis. Doktrinos pagrindu tapo 1530 Confessio Augustana [Augsburgo tikėjimo išpažinimas]. Bažnyčia formavosi kaip Krašto Bažnyčia – apimanti kunigaikštystės teritoriją, labai glaudžiai bendradarbiaujanti su pasaulietine valdžia. Bažnyčia valdyta nuostatais, jų realizaciją visame krašte sustiprino Krašto nuostatų (priimamų landtaguose) dalys apie Bažnyčią. Jau pirmieji Nuostatai 1525 ėmėsi diegti liuteronybę kaimiškose baltų bendruomenėse. Pirmiausia imtasi naikinti katalikiškąsias apeigas, šalinti liaudies kultūros apeigų elementus, tačiau iš esmės kultūros ir tikybos požiūriu Mažosios Lietuvos gyventojai tebebuvo menkai integruoti į pertvarkomos valstybės visuomenę, jos kultūrą (dar skaitykite aukojimas).

Reformacijos gilinimo ir Evangelikų Liuteronų Bažnyčios įtvirtinimo Prūsijos kunigaikštystėje laikotarpiu (XVI a. vidurys) kunigaikščio valdžios, vyskupų, renkamų žemvaldžių ir jų patarėjų bendradarbiavimą įteisino 1542 išleisti Regiments Notel [Valdymo nuostatai]. Per šį laikotarpį paskelbti 1544, 1558, 1568 Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios nuostatai. 1544 nuostatai derinti prie Vokietijos kraštų Evangelikų Liuteronų Bažnyčios raidos, tačiau atsižvelgta į kunigaikštystės visuomenės sandaros ir kultūros specifiką. Nuostatai suformavo liturgiją, Bažnyčios administravimo, apeigų, tikybos mokymo, bažnyčių išlaikymo, vizitacijų tvarką. Juose numatyti tikėjimo platinimo būdai daugiakultūrėje ir daugiakalbėje valstybėje. Bažnyčios išlaikymo būdas priderintas prie skirtingos gyvensenos ir gyvenviečių tipų, visuomenės sluoksnių ekonominio pajėgumo. Vienokios apeigos numatytos miestų vokiškosiose parapijose, kitokios kaimų ar mažų miestelių nevokietkalbėse parapijose. Numatytos priemonės realizuoti Reformacijos siekį – tikėjimą platinti gimtąja kalba. Nevokiečių parapijose reikalauta turėti vertėjus (tolkus), kad apeigos ir pamokslai būtų suprantami. Skatinta rengti kunigus, mokančius vietos gyventojų kalbas, ir tomis kalbomis Bažnyčios veiklai reikalingas knygas.

Bendradarbiaudamos valstybinė ir Bažnyčios valdžios ėmėsi plačių reformų. Platindamos liuteronybę, vykdydamos švietimo reformą, siekė integruoti skirtingų kultūrų ir skirtingomis kalbomis kalbančius gyventojus. XVI a. viduryje mokykloms išlaikyti įvestas Knabengeld [Berniukų mokestis]. Švietimo reforma turėjo pagausinti išsilavinusį, raštingą visuomenės sluoksnį. Švietimo reforma sukūrė kelių pakopų sistemą: parapinės lotyniškos miestų mokyklos ir 1544 įsteigtas Karaliaučiaus universitetas (jame numatytos stipendijos kunigams, mokantiems lietuvių, prūsų, lenkų ir vokiečių kalbas, rengti). Pirmasis teologijos profesorius buvo Stanislovas Rapolionis. Mažojoje Lietuvoje tuo laikotarpiu veikė mažai parapinių mokyklų, kadangi bažnyčių tinklas XVI a. viduryje buvo retas, lotyniškos mokyklos veikė tik Karaliaučiuje, Vėluvoje. Šių reformų metu išleista 2 Martyno Liuterio katekizmų nežinomų vertėjų vertimai prūsų kalba ir 1 lietuvių kalba (1545), Martyno Mažvydo 1547 sudarytas ir išverstas katekizmas. Daugumą kunigų Mažojoje Lietuvoje veikiančiose lietuviškose parapijose sudarė atsikėlę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviai, mokęsi protestantiškuose universitetuose ar Karaliaučiuje. Jie dažniausiai rengė ir lietuviškus leidinius.

XVI a. viduryje vykę Andreaso Osianderio, jo sekėjų bei kurį laiką jį parėmusio kunigaikščio Albrechto teologiniai disputai dėl žmogaus nuteisinimo vien tikėjimu išryškino 2 kryptis tarp interpretuojančių evangelikų liuteronų doktriną. Persvarą įgijo ortodoksiškoji liuteronų teologų kryptis, buvo atmesti 1558 nuostatai. 1567 Repetitio Corporis Doctrinae [Prūsijos doktrinos sąvado pakartojimas] paskelbė, kad Confessio Augustana invariata [Nepakeistasis Augsburgo tikėjimo išpažinimas] sudaro Prūsijos kunigaikštystės Evangelikų Liuteronų Bažnyčios doktriną. 1568 priimti nauji nuostatai, kuriais siekta įtvirtinti ortodoksiškosios krypties persvarą. Nuostatai baigė formuoti liturgiją, Bažnyčios politiką – liuteronybę platinti visuose visuomenės sluoksniuose, būdus ir priemones intensyviai krašto gyventojų integracijai vieno tikėjimo pagrindu, aptartos specifinės priemonės baltų kalbomis kalbančiai gyventojų daliai religijos mokyti. Skirtingų požiūrių į evangelikų liuteronų doktrinos interpretavimą suderinimui 1579 išleista Concordienformel [Santarvės nuostatos], kurią pasirašė daugiau kaip 1000 kunigaikštystės dvasininkų ir Bažnyčios tarnautojų (tarp jų ir beveik visi Mažosios Lietuvos lietuviai kunigai ir lietuviškų knygų parengėjai).

Priemonės tikėjimui įtvirtinti Mažojoje Lietuvoje sudarė dalį bendrosios Bažnyčios politikos. Jos buvo parinktos atsižvelgiant į baltų kalbomis kalbančių kultūros savitumus, gyvensenos specifiką. Siekta pakeisti liaudies tikėjimą, panaikinti liaudies papročius, neatitinkančius evangelikų liuteronų teologinių teiginių ir besiskiriančius nuo vokiečių liaudies kultūros. Tam pradėtas tankinti bažnyčių tinklas, numatyta tikėjimo privalomo mokymo programa (mokyta bažnyčiose, parapinėse mokyklose), nustatyti kontrolės būdai. Lietuviškų bažnyčių kunigų gretas papildė Karaliaučiaus universitete studijavę vietos gyventojai.

XVI a. II pusėje parengtos ir išleistos svarbiausios Bažnyčios veiklai reikalingos knygos lietuvių kalba: 2 giesmynai (Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas), maldos, knygos laidotuvių ir krikšto apeigoms, kelių autorių ir vertėjų rengtas vadinamosios Wolfenbüttelio postilės rankraštis, paskutinė knyga prūsų kalba – Abelio Vilio išverstas M. Liuterio Enchiridionas (1561).

XVI a. pabaigą–XVII a. pradžią dalis istorikų vadina pasibaigusios Reformacijos, Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios istorijos periodu, kiti įžvelgia dar tebesitęsiantį kitą Reformacijos laikotarpį. Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia veikė pakitusiomis istorinėmis sąlygomis: kunigaikštystė buvo apsupta Katalikų Bažnyčios reformos, kontrreformaciją išgyvenančių arba Evangelikų Reformatų Bažnyčios šalininkų teritorijų. 1613 Prūsijos kunigaikštis perėjo į evangelikų reformatų tikėjimą, Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia pagal savo sandarą kunigaikščio asmenyje neteko globėjo ir tvirtino savo gretose ortodoksiškąsias pozicijas. Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia išnaudojo švietimo reformos dėka susidariusias galimybes stiprinti krašto gyventojų konfesionalizaciją.

Mažojoje Lietuvoje toliau steigtos naujos bažnyčios teritorijoje tarp pasienio su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Priegliaus bei Alnos žemupio, galutinai suformuota lietuvių kunigo institucija. Švietimo sistema papildyta partikuliarinėmis mokyklomis (partikuliaras), kurių uždavinys buvo parengti atsižvelgiant į tautos padėtį kunigaikštystėje skirtingų kultūrų, kalbų bei išsilavinimo jaunuolius vidurinio mokslo lygio mokykloms, dvasininkų ir mokytojų studijoms (lietuviams 1586 įkurta tokia mokykla Tilžėje). Mažosios Lietuvos lietuvių kunigų kontingentą papildė atvykę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininkai, anksčiau atvykusiųjų vaikai ir iš vietinių prūsų ar mišrių šeimų išsimokslinimą įgijusieji. Žymiausias jų buvo Jonas Bretkūnas, kunigo veiklai pasirinkęs lietuvių kalbą. Lietuviškų knygų rengimo programa buvo išplėsta ir pritaikyta prie 1568 Bažnyčios nuostatų reikalavimų: išverstas M. Liuterio Enchiridionas (B. Vilentas), iš naujo sudarytas giesmynas, išleista postilė lietuvių kalba, maldos, išversta, bet neišspausdinta Biblija (J. Bretkūnas), paskelbti evangelijų fragmentų vertimai (B. Vilentas), pirmieji teologinių tekstų vertimai (Simonas Vaišnoras).

Tuo laikotarpiu išugdyta ir suburta lietuvių kalba parapijose dirbančių kunigų grupė, parengti ir išleisti leidiniai lietuvių kalba, numatyta bausmių sistema už bažnyčios nelankymą, privalomų tikėjimo mokymo dalykų kontrolė pradėjo keisti baltų kalbomis kalbančių liaudies kultūros reiškinius, stiprino integracinius ryšius, prisidėjo prie savaiminės šios krašto dalies gyventojų lituanizacijos ir padėjo pagrindus lietuvininkų subkultūros klostymuisi krašte.

Ingė Lukšaitė

Iliustracija: Nyderlandų dailininko raižinys „Evangelijos šviesą vėl įžiebė visi reformatoriai“, XVI a. XIV–XVI a. reformatoriai: Joannas Wichlefas, Janas Husas, Jeronimas Prahiškis, Ulrichas Zwinglis, Martynas Liuteris, Johannas Oecolampadas, Martinas Buceris, Jonas Kalvinas, Philippas Melanchthonas, Petras Martynas, Joannas Knoxas, Matthias Flaccius Illyricus, Heinrichas Bullingeris, Hieronymas Zanchijus, Theodoras Beza, Wilhelmas Parkinsijus, XVI a. / Iš Ingės Lukšaitės knygos „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“, 1999

Iliustracija: Sembos vyskupijos viceprezidentas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Andreasas Osianderis, XVI a. viduryje siekęs įtvirtinti evangelikų liuteronų ortodoksiškąją kryptį Prūsijos kunigaikštystėje / Iš Ingės Lukšaitės knygos „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“, 1999

Iliustracija: Augusto Gotthilfo Krauso knygos „Nybudžių parapijos istorija“ antrštinis lapas, 1833, – šioje parapijoje dirbo net keli lietuvių raštijos darbuotojai, paskutinės pamaldos lietuvių kalba laikytos 1883 metais

Iliustracija: Martyno Mažvydo knygos „Forma krikštymo“ (1559) dalies „Apie Priegadas Chrikštima“ pirmasis puslapis

Iliustracija: Knygos „Giesmės krikščioniškos“ (1570) advento giesmė

Iliustracija: Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia susijungus Lietuvos ir išeivijos lietuvių Evangelikų liuteronų bažnyčioms tapo pagrindine šios konfesijos šventove, ofortas, 1995

Iliustracija: Mozūriškių kaimo, Klaipėdos apskritis, laukininko šeima su kaizerio kariuomenėje tarnaujančiu sūnumi: tėvas Martynas Žvilius rankoje laiko maldaknygę, motina Urtė (Mickutė) ir vaikai Hansas, Marinkė ir Martynas, 1909 / Iš Gertrūdos Žviliūtės-Jocienės (Kanada) šeimos albumo

Iliustracija: Elkė Neidel, Dovo Zauniaus provaikaitė (JAV), įžegnojimo dieną, 1988 / Iš Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės šeimos albumo