Prūsijos kaimiečių sukilimai
Prsijos kaimiẽčių sukilmai (1525–1526). Juos nulėmė kaimiečių ekonominės, socialinės ir politinės padėties sunkumai, kurie įvairiuose regionuose buvo skirtingi (pvz. atodirbio ir tarnybos dydis). Sukilimas prasidėjo Vakarų Semboje 1525 IX 2–3. Apie 2000 sukilėlių, vadovaujami Jono Geriko ir Kasparo, patraukė į Karaliaučių. Po keletos dienų sukilimas prasidėjo ir Notangoje, daugelyje kitų prūsų žemių. Pilių savininkai, miestų valdytojai ir kiti kilmingi bajorai vokiečiai užsidarė pilyse, kai kurie bajorai palaikė kaimiečius. Prūsijos kaimiečių sukilimai tęsėsi tik keletą dienų, todėl radikalių pasikeitimų nebuvo pasiekta. Sukilėliai Karaliaučiuje parašė Prūsijos valdovui laišką, kuriame išdėstė savo reikalavimus. Mieste buvo išdaužta keletas langų, ištuštinti keletos parduotuvių rūsiai, bet sukilimas praėjo be kraujo praliejimo. Prūsijos kaimiečių sukilimai negalėjo pasisekti, nes sukilėliai neturėjo vieningų tikslų. Norėta Bažnyčios sekuliarizacijos, bažnytinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo. Kaimiečiai piktinosi, kad negali dalyvauti valstybės valdyme. Bruzdėjimus kurstė reformatoriškų idėjų prievartinis diegimas (pvz. 1524 Sembos vyskupas daugelį savo valdinių prieš jų pačių norą atvertė į „tikrąjį tikėjimą“). Kaimiečiai buvo nepatenkinti ir žemių valdytojais: norėjo tarnauti ne bajorams, o valdovui (vok. „ein Herr, ein Gott“ – vienas ponas, vienas Dievas). Nors sukilėliai nepraliejo kraujo, 1525 spalį kunigaikštis Albrechtas apie 50 žmonių nuteisė mirti, nemažai maištininkų ištremta arba jiems skirtos piniginės baudos. Sukilėlėliai kai ko pasiekė: 1526–29 buvo pertvarkyta Prūsijos žemių valdymo administracija, kaimiečių nebebuvo galima samdyti darbui be raštiškos sutarties. Prūsijos kaimiečių sukilime dalyvavo ir miestiečiai, tačiau jų bruzdėjimai nebuvo gausūs, dažniau jie reikalavo sumažinti mokesčius karinėms išlaidoms, natūrinius mokesčius Bažnyčiai.
L: Altpreußische Forschungen. Königsberg, 1930. Nr. 7; Boockmann H. Ostpreußen und Westpreußen. Berlin,1992; Deutsche Geschichte. Göttingen. 1985. T. II.