liaudies dailė

liáudies dail, tautódailė, liaudies meno šaka – savamokslių liaudies meistrų sukurti vaizduojamosios dailės (tapyba, grafika, skulptūra) kūriniai ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai (keramika, tekstilė, baldai, metalo, stiklo, odos, kaulo, gintaro dirbiniai). Mažosios Lietuvos liaudies dailė atspindi šio krašto žmonių charakterį bei dvasinius bruožus: nuoširdumą, lyrizmą, kūrybingumą, gerą meninį skonį, darbštumą ir gebėjimą išmokti sudėtingų amatų. Krašte liaudies dailė plėtojosi sudėtingomis nutautinimo ir asimiliacijos sąlygomis. Amatininkai vokiečiai, susibūrę miestuose į cechus, nepriimdavo lietuvių baudžiauninkų. Rūmų dailininkai ir cechų amatininkai kūrė pagal laikmečių stilius ir madas. Liaudies dailė vystėsi savaimingai, oficialioji valdžia jos neskatino ir neparėmė.

Tradcinės liáudies dails krỹptys. XVII a. priimtas Rūbų įstatymas uždraudė lietuviams bernams dėvėti kiaunės ar lapines kepures, iš kordo arba juchto pasiūtus batus, puošnias skrybėles. Lietuvėms tarnaitėms uždrausta nešioti brangių medžiagų skareles, prijuostes ir liemenes, geros odos batus. Šis draudimas pamėgdžioti vokiečius, t. p. medžiagų, miesto gaminių aukštos kainos vertė kaimo žmones patiems gamintis lininius ir vilnonius verpalus, austi drobes ir milą, megzti šalikus ir pirštines (mezginiai), pasisiūti nebrangius, bet dailius ir patogius drabužius. Klaipėdiškių lietuvių labiausiai mėgtos pirštinės ir juostos bei įvairūs audiniai. Klaipėdiškės ausdavo viską, kas jų namams reikalinga: rankšluosčius, staltieses, lovatieses, audeklus moterų, vyrų drabužiams. Rankšluosčiai buvo puošnūs, raštuoti. Jais puoštos estubos. Austos spalvotos staltiesės. Audinių spalvos buvo puikiai suderintos. Vyravo violetinė, žalia, raudona, oranžinė, mėlyna spalvos bei jų įvairūs atspalviai. Mažojoje Lietuvoje buvo populiari namudinė tekstilė. Didelę paklausą turėjo kaimo moterų audiniai, drabužiai, mezginiai ir juostos. Originalūs lietuvininkių mėgti delmonai (puošnios kišenės, juostele parišamos prie sijono juosmens). Klaipėdiškių moterų drabužiai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos aprangos. Apdarai buvo tamsių spalvų. Sijonai tamsesni, dryžuoti, klostuoti, juoda spalva derinta su žalia, juoda su mėlyna. Mergaitės galvas puošė juodais aksominiais kaspinais. Vyrai ir moterys vilkėjo sermėgas stačiomis apykaklėmis. XX a. pradžioje kai kurie komersantai turėjo savo audyklas, kuriose pagal tautinių audinių pavyzdžius audė audeklus ir masiškai juos pardavinėjo. Daug apdovanojimų amatų, tautodailės parodose pelnydavo lietuviški mezginiai (pirštinės, kojinės), staltiesės, lovatiesės, skaros, įvairių raštų, dydžio ir paskirties juostos. Aktyvi tautodailininkė, juostų audėja Marta Augustė Raišukytė garsėjo juostomis. Ji vadovavo lietuviškų audinių ir rankdarbių mokyklai Tilžėje. Tarpukariu Klaipėdos krašte vyravo pramoninė tekstilė, bet krašto lietuvaitės per šventes dažnai dėvėdavo tautinius drabužius. Nuo seno buvo populiarūs medienos dirbiniai. Kaimiečiai ir kaimo meistrai mokėjo pasidaryti konstruktyvius, išardomus baldus. Puošimui naudota raižyba, spalvota ornamentika. Staliai gamino lopšius, vyges ir karstus, drožė sudėtingas kiaurapjūves puošmenas namams (lėkius, vėjalentes), darė skrynias ir spintas, lovas. Kaimo buityje buvo paplitę raižiniais arba spalvotais ornamentais puošti stalai, kėdės su figūrine lentine atkalte, smulkūs dirbiniai – verpstės, kultuvės, šaukštai, pipirinės, aliejinės lempos, sūpuoklinis muštuvis (sviestui mušti). Originalūs Mažosios Lietuvos krikštai – profiliuotos lentos, kurias statydavo ant kapo. Staliai su savo dirbiniais dalyvaudavo liaudies dailės parodose. Tarpukariu Karaliaučiaus muziejuje Prussia-Museum eksponuotos XVII a. lietuviškos rogės. Jos puoštos raižytais ornamentais, puošniais apkaustais. Rytprūsių lietuviškojoje provincijoje buvo populiarūs popieriaus karpiniai. 1847 Eduardas Gisevius aprašė juos Pagėgių apylinkėje, 1876 Carlas Cappelleris – Stalupėnų apskrityje. XIX a. popieriaus karpiniais puošti kambariai per kalendorines, šeimynines šventes. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje karpiniai (užuolaidėlės, lentynų užtiesimas, lempų gaubtai ir kita) tapo taikomojo meno daiktais. Po Antrojo pasaulinio karo ši tradicija sunyko. Pajūrio areale labai senas tradicijas turėjo meninis gintaro apdirbimas. Dar neolito laikotarpiu meistrai išskaptuodavo iš gintaro žmogaus pavidalo statulėles – amuletus. Viduramžiais Prūsijos įstatymai draudė gyventojams rinkti gintarą ir gaminti iš jo dirbinius. Tai buvo išimtinė valstybės bei cechų teisė. Vėliau savo reikmėms pajūrio ir pamario žmonės pasidarydavo iš gintaro papuošalų, kitų smulkių dirbinių, naudojo jį gydymui. Tarpukariu Klaipėdoje veikė privačios gintaro tekinimo dirbtuvės. Populiariausi dirbiniai – karoliai, rožiniai, moterų papuošalai. Meistrai iš gintaro gamindavo dėžutes, šachmatus, rašalines, kurdavo mozaikas. Senas tradicijas turi keramika – namudinė puodininkystė. Seniausias šios rūšies gaminys – puodynės formos urna, tarpukariu rasta prie Karaliaučiaus. Ji be ornamentų, nužiesta ant žiedimo rato, datuojama 400 po Kristaus. Viduramžiais ir vėliau (net XX a. pradžioje) miestų puodžiai buvo susibūrę į cechus. Jie gamino ir koklius krosnims. Keramikai gamino glazūruotus buitinius indus, žvakides ir žibintus, žaislus, švilpukus, bičių smilkykles, gėlių vazonus, vazeles. Klaipėdoje yra Puodžių gatvė. Per muges puodžiai prekiaudavo savo dirbiniais. Tarpukariu puodininkus nurungė fabrikinė produkcija. Dėl protestantizmo plitimo Mažojoje Lietuvoje nebuvo populiari kryždirbystė ir dievdirbystė (kaip Didžiojoje Lietuvoje). Nors dailiųjų metalo dirbinių rinkoje vyravo cechų meistrų (auksakalių, kalvių, šaltkalvių, varkalių) dirbiniai, vėliau ir serijiniai įmonių gaminiai, kaimuose išliko ir rankinis metalo meistrų darbas. Gamintos žalvarinės žvakidės, įvairūs nešiojami ir statomi žibintai, aliejinės lempos, variniai indai, lygintuvai ir padėklai jiems, arbatinukai, šaukštai. Kalinėti metaliniai puodai, vaikiškos švilpynės, dūdelės. XIX a. pradžioje panaikinus baudžiavą ir priėmus naujus Miesto įstatymus, nebeliko ir viduramžių apribojimų. Daug kaimo žmonių persikėlė gyventi į miestus. Namudinius verslus nustelbė pramonės produkcija. Tik XIX a. pabaigoje Mažosios Lietuvos liaudies dailės atgimimas sutapo su bendru lietuvių tautinės sąmonės atbudimu. Organizuotas tautodailės sąjūdis buvo ypač aktyvus XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Norėta atgaivinti nykstančius kaimo amatus, kurie teiktų kaimiečiams pajamų. Atgaivintą liaudies dailę pradėjo vertinti aukšti valdžios pareigūnai. Kai lietuvininkų delegacijos vykdavo su prašymu pas Prūsijos karalių, veždavosi į Berlyną dovanų – raštuotų pirštinių rinkinį. Tautiniais drabužiais apsirengusios ir ant žirgų sėdinčios lietuvaitės, dainuodamos ir giedodamos lietuviškai, sutikdavo į Klaipėdą atvykstančius garbingus svečius. Liaudies dailė propaguota spaudoje, pradėtos rengti parodos. Su liaudies dailės dirbiniais dalyvauta amatų, pasaulinėse parodose, muziejuose rengtos ekspozicijos. 1900 Paryžiaus pasaulinės parodos Lietuvos skyriuje vyravo dirbiniai iš Mažosios Lietuvos. Aktyviai liaudies dailę propagavo 1879 Tilžėje įsteigta Lietuvių literatūros draugija. Liaudies dailės pavyzdžiai rinkti į muziejus, ten komplektuoti ir eksponuoti. 1905 įkurtas lietuviškas namelis Jokūbynėje, Tilžėje. Jame įrengta liaudies dailės ekspozicija. Aktyvi kultūros veikėja ir liaudies dailės propaguotoja Marta Augustė Raišukytė vadovavo lietuviškų audinių ir rankdarbių mokyklai Tilžėje. 1908 pabaigoje–1909 pradžioje Berlyno parodoje rodyti lietuvininkų rankdarbiai: audiniai, mezginiai, tautiniai drabužiai, baldai, Nidos žvejų kuršvalčių vėtrungės, anksčiau rodytos Milane. XX a. pradžioje liaudies dailės centru tapo Gumbinė, joje veikė lietuviškų audinių ir rankdarbių mokykla. 1908, 1910, 1911, 1913 čia rengtos rankdarbių parodos. 1912 Gumbinės amatų rūmų parodoje veikė liaudies dailės skyrius. 1910, 1911, 1913 lietuvių liaudies meno parodos surengtos Klaipėdoje, 1918 Karaliaučiuje. Nuo 1898 Klaipėdoje pirmą ir paskutinę mugės dieną vykdavo valstiečių turgūs Liepų gatvės pradžioje. Juose lietuvininkės prekiaudavo verpalais, audiniais, mezginiais, apdarais. Klaipėdoje veikė Viliaus Gaigalaičio iniciatyva įkurta namų ruošos (gaspadinystės) mokykla. Šilutėje vokiečių kilmės dvarininkas Hugo Scheuʼus savo dvare kaupė Klaipėdos krašto etninę medžiagą. Jis įkūrė pirmą muziejų Klaipėdos krašte. Liaudies dailę palaikė aukščiausieji valstybės atstovai. 1908–1909 Berlyno parodoje 2 kartus lankėsi Prūsijos karalienė, gyrė lietuvaičių rankdarbius. Savo dukrai princesei Viktorijai Luizai ji suruošė kraitį iš lietuviškų audinių. Valstybės ministro Moltkės namuose Berlyne įrengtas lietuviško stiliaus kambarys – stuba. Moltkė rėmė liaudies parodas, skyrė lėšų parodų dalyvių premijoms. Po Pirmojo pasaulinio karo liaudies dailės sąjūdis nusilpo. Kaimo buityje vis labiau įsigalėjo pramonės gaminiai. Mažojoje Lietuvoje vyravusi lietuviška liaudies dailė stilistiškai buvo gana vientisa, artima Didžiosios Lietuvos tautodailei. Tik atskiruose jos arealuose pastebimi nežymūs skirtumai (pvz., pajūrio gyventojų dirbiniai buvo spalvingesni nei laukininkų). Lietuvininkų liaudies dailei nedidelį poveikį darė vokiečių, kuršių, zalcburgiečių kultūros. Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje apsigyveno įvairių specialybių liaudies dailės meistrų iš Didžiosios Lietuvos. Jie tęsė atneštąsias arba perėmė bendresnes (populiarintas spaudoje, literatūroje, seminaruose) liaudies dailės tradicijas (pvz., audėja Ona Beinorienė). Vėliau įsikūrė naujas laiudies dailės centras – Liaudies meno draugijos Žemaitijos skyrius. Tarp Klaipėdos krašto dabartinių tautodailininkų minėtini: Vytautas Majoras, Eduardas Jonušas, popieriaus karpytojos Birutė Kasiulytė-Servienė, Rūta Emigart, R. Jūraitytė-Čiuželienė, tapytojas Egontas Pėteraitis, dailininkė Renata Pareigienė, medžio drožėjas Karolis Jackus, liaudies meistrai Teresė ir Erikas Liorančiai, Aldona Jonikienė ir kiti. Klaipėdoje įsikūręs tautodailininkų sąjungos skyrius Mažoji Lietuva kuria ne tik liaudies dailės darbus apie šį kraštą, bet ir tęsia senąsias pamario liaudies kūrybos tradicijas. Mažosios Lietuvos dailės dirbiniai eksponuojami ir saugomi Šilutės muziejuje, Neringos istorijos muziejuje ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Ostpreußisches Landesmuseum in Lüneburg (Vokietijoje) ir kitur. 2002 Ostpreußisches Landesmuseum ir Šilutės muziejus surengė parodą Liaudies buitis Klaipėdos krašte (iš Hugo Scheuʼaus kolekcijos).

L: Zweck A. Litauen. Stuttgart, 1898; Allgemeine litauische Rundschau. 1910, 1911; Dethlefsen R. Bauernhauser und Holzkirchen in Ostpreussen. Berlin, 1911; Dethlefsen R. Stadt- und Landhauser in Ostpreussen. München, 1914; Sembritzki J. Geschichte der Stadt Memel. 2. Auflage. Memel, 1926; Ulbrich A. Kunstgeschichte Ostpreussens. Königsberg, 1932; Orzeret H. Das „Holzzeitalter“ der Memellandschaft // Grenzgarten, nr. 1, 1937; Lietuvių liaudies menas (Keramika. V., 1959; Audiniai. V.. 1962; Mažoji architektūra. V., 1970; Drabužiai. V., 1974); Tatoris J. Lietuviški raštai princesės kraičių skrynioje // Kultūros barai. 1988, nr. 6; Dethlefsenas R. J. Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios. V., 1995.

Jonas Tatoris

Iliustracija: Po „Santaros“ Priekulės skyriaus draugijos „Viltis“ dailiųjų darbų parodos. Priekyje laukininkės Elzės Karalienės kilimas, laimėjęs I vietą, 1935 / Iš Ievos Toleikytės–Biržienės albumo

Iliustracija: Liaudies menininkė (tautodailininkė) Elzė Banaitienė (1837–1917) iš Paskalvių, netoli Tilžės, 1900 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Nėriniai / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Nėriniai / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Suknelė / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Tautinė juosta, 1902 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Tilžėje Elzės Banaitienės siuvinėta staltiesė / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Tilžėje Elzės Banaitienės megztos pirštinės / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Tilžėje Elzės Banaitienės siuvinėtas delmonas / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Merginos galvos puošmena iš Tilžės / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Lazdynų, Pilkalnio apskrityje, vyrų choro-draugijos 35-mečio gairelė, 1920 / Iš MLEA

Iliustracija: Karpinys, XX a. pradžia / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Meškaičių iš Antšvenčių skrynia, 2002

Iliustracija: Tilžiškės lietuvininkės palaidinė / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Tilžiškės lietuvininkės prijuostė / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio