Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Hugo Scheu

Hugo Šojus, dvarininkas, XIX–XX a. valstybės tarnautojas, visuomenės ir kultūros veikėjas.

Scheu (Šòjus) Hugo (1845 IV 1 Klaipėda 1937 VII 25 Šilutė), dvarininkas, valstybės tarnautojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Gimė pirklio ir laivų savininko Arnoldo Carlo Scheuʼaus ir Rosettes Ziegler šeimoje. 1862 baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą, 1862–1869 praktikavo Lapynų, Šernų, Gedmino dvaruose. 1869–1870 du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute. Prasidėjus Vokiečių–prancūzų karui (1870–1871) grįžo namo, kelerius metus administravo Priekulės bei Šilininkų dvarus. 1875 vedė Klaipėdos pirklio ir laivininko Johanno Schultzo dukterį Marie Jane (1856–1880), susilaukė sūnų Ericho (1876–1929) ir Hugo (1880–1916); dukters Ellenos (1879–1959). 1873 varžytynėse įsigijo Lėbartų dvarą, įsitraukė į Klaipėdos apskrities visuomenės gyvenimą. 1881 tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, 1884 išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą (vok. Kreistag); įvairių apskrities valdybos komitetų narys. 1887–1912 Šojus buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius (Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskrityse), draudimo nuo gaisro komisaras Klaipėdos apskrityje, Pelkių apsaugos komisijos narys, nuo 1893 – civilinis komisaras Šilutės apskrityje, atsakingas už arklių sutelkimą karo atveju. Dalyvavo Šilutės durpių kraiko fabriko, Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelio akcinių bendrovių valdybų veikloje; 1921–1925 Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinis direktorius. Šojui direktoriaujant organizacija ir jos antrinės įstaigos bei apie 50 jos bankų filialų sėkmingai pergyveno sunkų pokario Vokietijos ekonominės krizės laikotarpį. Neatsitiktinai 1906 kaizeris Wilhelmas II Šojų paskyrė ekonomikos patarėju, 1918 – krašto ekonomikos patarėju. 1889 Šojus nusipirko Šilutės dvarą, 1892 išrinktas į Šilutės apskrities valdybą. Po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, paskirtas į prancūzų valdžios organus (pirmasis Direktorijos narys; Žemės ūkio rūmų steigėjas ir prezidentas). 1926 išrinktas Šilutės apskrities viršininku (vok. Landrat). Šojus buvo per 10 visuomeninių draugijų (Klaipėdai ir Šilutei gražinti, Šilutės šaulių, Žemės ūkio ir kitų) narys, užėmė jose atsakingas pareigas. 1922 už nuopelnus kultūrai bei ekonomikai jam suteiktas Karaliaučiaus instituto filosofijos. garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis; apdovanotas 3 ordinais. Šojus nuo didžiosios politikos laikėsi atokiau. Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos laikė nepageidaujamu dalyku, 1919 Šilutės apskrityje organizavo priešišką apklausą. Šojus palaikė laisvos Klaipėdos valstybės idėją. Ilgainiui prisitaikė prie pakitusios politinės situacijos. Klaipėdoje ryškėjant vokiečių nacizmo apraiškoms, jų nepalaikė. Šilutės miesto plėtra susijusi su Šojaus Šilutės dvaro (1530 ha) ūkine veikla. Šojus nuomavo, pardavinėjo žemes norintiems statytis ir įsikurti gyvenvietėje. Dovanojo sklypus pradinės mokyklos (1 ha), gimnazijos (4 ha), pašto bei gaisrinės (po 0,25 ha), evangelikų liuteronų bažnyčios ir klebonijos (1 ha) statybai, jo rūpesčiu pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė, siaurojo geležinkelio linija ir stotis (skyrė 7 ha), Šyšos senvagėje įrengė uostą. Užstatymai sujungė Žibų ir Šilutės gyvenvietes, pastaroji įjungta į Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelio ir susisiekimo vandeniu tinklą amžiaus pradžioje. Šilutėje susiformavo specializuotos turgavietės (žuvų, mėsos, medienos, šieno ir kitos). 1926 miestiečiams dovanojo 50 ha Varnamiškio miškelio, palei Šyšos upę įrengė promenadas, pasodino beržų alėją. Neremiamas valstybės Šojus pirmasis Rytprūsiuose išvystė kolonizatorinę veiklą, palankiomis sąlygomis naujakuriams parduodamas nederlingas sklypais suskirstytas (3–6 ha) žemes; tiekė naujakuriams plytas, čerpes, medieną, ilgalaikes mažų palūkanų paskolas. 400 ha teritorijoje įsikūrė 120 šeimų, iš jų apie 70 – Urbiškių palivarko žemėse, kur išaugo savarankiškas Urbiškių kaimas su mokykla ir kelių tinklu. Šojus buvo aktyvus kultūrininkas, priklausė Lietuvių literatūros draugijai, Karaliaučiaus senovės draugijai „Prussia“, Įsruties senovės draugijai, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kitoms draugijoms. Artimai bendravo su Adalbertu Bezzenbergeriu, Karlu Heinrichu Lohmeyeriu, Richardu Jepsenu Dethlefsenu, Eduardu Volteriu, Jonu Basanavičiumi ir kitais. Priklausė prūsišku patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui – žmonėms, kurie domėjosi senosios Prūsijos istorija, kraštotyra, lietuvininkų, anuomet laikytų senųjų prūsų palikuonimis, kultūra. Domėjosi lituanistika, buvo pramokęs lietuviškai; dar praktikuodamas Klaipėdos krašto dvaruose užrašinėjo lietuvių dainas ir patarles. Surinktą lietuvių folkloro rinkinį nusiuntė Georgui Heinrichui Ferdinandui Nesselmannui. 1912 lietuvių ir vokiečių kalboms išleido surinktų žemaitiškų pasakų knygą Pasakos apie paukščius (vok. Žemaitische Tierfabeln), parengė žemaitiškų pasakų rinkinį Ką man žemaičiai pasakoja (neišleistas). A. Bezzenbergerio paskatintas domėjosi kalbotyros metodologija lituanistikos srityje, proistore, lietuvių etnografija. Pirmąsias surinktas senienas Šojus perduodavo Karaliaučiaus, Įsruties muziejams, vėliau jas kaupė ir XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų 2 kambariuose įkūrė privatų muziejų (Šilutės muziejus). Šojus organizavo Klaipėdos ir Šilutės apskričių istorijos parašymą, darbui prikalbindamas istoriką Johanną Karolį Sembritzkį. Pastarajam netikėtai mirus (1919), darbą užbaigė istorikas Arthuras Bittensas. Daug prisidėjo prie lietuvių muziejų po atviru dangumi Tilžėje (1905) ir Karaliaučiuje (1912) steigimo. Pats nubraižė lietuvių namelio Tilžėje projektą, pasirūpino vidaus apstatymu, pirko sendaikčius. Karaliaučiuje pastatytiems lietuvių trobesiams Šojaus dvare lietuvių dailidės padarė sendaikčių kopijas. Šojaus lietuvybės puoselėjimas atsispindėjo dvaro architektūroje – pastatai puošti lėkiais, dažyti kraštui įprastomis spalvomis. 1916 į Klaipėdą atvykusiems aukštiems svečiams iš Vokietijos Šojus dovanojo lietuvių rankdarbių iš savo rinkinio. Palaidotas Šilutės dvaro kapinėse.

L: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Rankraščių skyrius, f. 170–389; Jasas R. Klaipėdos krašto istorijos šaltiniai: Hugo Šojaus XVIII a.–XX a. pirmosios pusės archyvas Lietuvos Mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje // Lietuvos istorijos metraštis. 1989 metai. V., 1990; Jakštas P., Senoji Šilutė: medžiaga Šilutės istorijai, Šilutė, 1994; Barasa D. Hugo Scheu – paribio kultūros žmogus // Acta Historica Universitatis Klaipedensis X. 2004; Leweck R. Scheu Generalandschaftsdirektor in Ostpreussen. Zu seinem 80. Geburtsjahr 1. April 1924 bis 31. März 1925, Königsberg, 1924.

Darius Barasa

Iliustracija: Hugo Scheu, 1924

Iliustracija: Šilutės dvaro rūmai, iki 1944 / Iš Šilutės muziejaus fondų

Iliustracija: Lietuvininkai prie Hugo Scheuʼaus paminklo, 2007