Mažosios Lietuvos vietovardžiai

Mažõsios Lietuvõs vietóvardžiai, Lietuvos kultūros paveldo dalis. Intensyvus jų rinkimas ir kaupimas Lietuvoje prasidėjo tik 1990, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, suintensyvėjus kultūriniams ryšiams su Rytais ir Vakarais. Senųjų baltiškųjų vietovardžių lyčių nebeliko šio krašto oficialiojoje vartosenoje, tačiau jos užfiksuotos ir išlikusios įvairiuose šaltiniuose: Viliaus Kalvaičio knygoje Lietuwiszkų Wardų Klėtelė (1910), Jurgio Gerulio ir Christiano Stango Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose (1933), Antano Salio Iš Mažosios Lietuvos vietų vardų (Gimtoji kalba, 1933). Nemažai šio krašto vardų pateko į A. Salio sudarytą Lietuvos žemėlapio vardyną (Raštai. T. 2, Tikriniai vardai. Roma. 1983, p. 489–569). Svarbios Viliaus Pėteraičio vietovardžių studijos Mažoji Lietuva ir Tvanksta (1992), Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (1997) ir G. Blažienės Die baltischen Ortsnamen im Samland (2000). Mažosios Lietuvos vietovardžiai nėra tirti išsamiai. Įvairiais aspektais juos tyrinėjo bei domėjosi Lietuvos ir kitų šalių mokslininkai: Adalbertas Bezzenbergeris, Kazimieras Būga, Aleksandras Kuršaitis, Frydrichas Kuršaitis, J. Gerulis, A. Salys, Vytautas Mažiulis, Bronys Savukynas, Zigmas Zinkevičius, Janis Endzelīns, Maxas Toeppenas, Janas Otrębskis, Walteris Fenzlau, Alfredas Sennas, Reinholdas Trautmannas, Franzas Oskaras Tetzneris, Vladimiras Toporovas, Olegas Trubačiovas, Wolfgangas P. Schmidas ir kiti. Mažoji Lietuva patyrė baltiškų vietovardžių vokietinimą bei rusinimą. XIII-XIV a. kryžiuočių kronikose ir žemėlapiuose fiksuoti baltiški vietų vardai; remdamasis jais, J. Gerulis studijoje Die altpreußischen Ortsnamen, 1922 [Senųjų prūsų vietovardžiai] nagrinėjo vietovardžių struktūrą ir raidą, pateikdamas ir lietuvių bei latvių kalbos faktų. Daugelis baltiškų vietovardžių, nors ir suvokietintomis galūnėmis, pvz., Antballen, Rudupenen, Aukstkalney, Pictupenen, Kellmynen, Popelken ir kiti, dar vartoti ir fiksuoti šaltiniuose po XVIII a. siautusio maro ir net iki XX a. pradžios. Kadangi nuo XVI a. šiame krašte gyvavo lietuviškos apskritys, didelės dalies teritorijos ir vietovardžiai buvo lietuviški, nors Mažoji Lietuva priklausė Prūsijai. Po maro šiame krašte išmirus apie 53% vietos gyventojų (lietuvių ir prūsų) bei čia atsikėlus apie 23 000 vokiečių kolonistų, suintensyvėjus vokietinimui, vietovardžių sąrašuose, žinynuose atsirado nemažai ir vokiškų vietovardžių, pvz., Ahlgarten, Clemenswalde, Friedrichsgraben, Rosenwalde, Birkenfeld ir kitų. Pats intensyviausias Karaliaučiaus krašto vietovardžių vokietinimas pradėtas prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai 1938 VI 3 įsaku apie 60% lietuviškų vietovardžių pakeista į naujus vokiškus, pvz., Augsgiren į Saßenhöhe, Jurgaitschen į Jürgenfelde, Kraupischken į Breitenstein, Lasdehnen į Haselberg, Papelken į Markomitethausen, Paskallwen į Schalau ir kita. Tai liudija tuo metu išleista brošiūra Das Verzeichnis der neuen Ortsnamen der ganzen Provinz Ostpreußen (1938). Šie pakeitimai gyvavo neilgai. Iki pat 1944 žemėlapiuose fiksuoti gyvenamųjų vietų baltiški vardai bei upėvardžiai, pvz., Darkiemis, Girdava, Ylava, Įsrutis, Labguva, Gumbinė, Tilžė, Alna, Deimena, Gilija, Įsė ir kiti. 1946 Karaliaučiaus kraštą perdavus Rusijos Federacijai ir pavadinus Kaliningrado sritimi, senieji vietovardžiai pakeisti naujais, rusiškais; šie vardai fiksuoti tarnybiniams reikalams skirtame leidinyje Населенные пункты Калининградской области. Краткий справочник, 1976 [Kaliningrado srities gyvenamosios vietovės. Trumpas žinynas]. Lingvistiniu požiūriu išsamiausiai aptarti bei tirti Mažosios Lietuvos gyvenamųjų vietų vardai. Įvairių autorių tyrimų duomenys rodo, kad krašto vietovardžių daryba bei struktūra įvairuoja. Nors Mažoji Lietuva istoriškai formavosi iš atskirų sričių (Skalvos, Nadruvos, Sembos, Notangos ir Pilsoto šiaurinės dalies), kilmės požiūriu vietovardžiai čia sudaro vientisą teritoriją ir vyrauja baltiškasis substratas (apie 80%). Nors A. Bezzenbergeris kalbos faktais patvirtino prūsų–lietuvių gyvenviečių ribą (pagal sudurtinių vietovardžių antruosius sandus: prūs. garbis, kaimis, аре – liet. kalnas, kiemas, upė), kuri eina Deimenos–Priegliaus–Alnos ir Unguros upėmis iki Dūbininkų, griežtos ribos vietovaržių kilmės bei darybos požiūriu nėra. Galima teigti, kad krašto vakarinėje dalyje vyrauja prūsiškieji, rytinėje dalyje – lietuviškieji, šiaurinėje dalyje, Pilsote – yra kuršiškojo substrato elementų. Vandenvardžiai – senasis krašto vietovardžių sluoksnis, todėl jų kilmė, semantiniai aspektai, bendriausia jų klasifikacinė schema ir struktūriniai modeliai tie patys kaip ir visų baltų kalbų. Gausiausias darybinis vandenvardžių tipas – priesagų vediniai ir dūriniai. Gyvenamųjų vietų vardų ir kitų vietovardžių struktūriniai-darybiniai modeliai labai panašūs į Didžiojoje Lietuvoje esamus modelius: funkcionuoja pirminiai vietovardžiai, vediniai, dūriniai ir sudėtiniai vietų vardai; jų darybiniu pamatu gali būti apeliatyvai, vandenvardžiai, kiti vietovardžiai bei asmenvardžiai. Atskirose teritorijos dalyse galbūt vyrauja kiti darybiniai elementai, pvz., lietuvininkų gyventoje Mažosios Lietuvos pietinėje ir šiaurinėje dalyje vyrauja priesagų -išk-, -ėnai, -inink (-nink-) vediniai; Semboje – baltiškos kilmės priesagos -ava (-uva), -ytai (-yčiai), -nik-. Visame plote populiarūs dūriniai. Vietovardžių struktūroje labai dažnas formantas -ei.

L: Gerullis G. Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922; Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta. V., 1992; Razmukaitė M. Klaipėdos krašto oikonimija // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1994, nr. 31, p.152–162; Razmukaitė M. Mažosios Lietuvos oikonimija // Lietuvininkų žodis. K., 1995, p. 528–546; Razmukaitė M. Kelios pastabos apie Prūsų Lietuvos priesaginės darybos (ir priesagėtą) oikonimiją // Lietuvių kalbotyros klausimai. 1996, nr. 36, p. 74–82; Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. V., 1997; Blažienė G. Die baltischen Ortsnamen im Samland. Stuttgart, 2000.

Marija Razmukaitė

Iliustracija: Viliaus Pėteraičio knygos „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“ viršelis, 1997

Iliustracija: Katyčiai (vokiškai Coadjuthen) – verslininko Hanso Waschies (Vaškio) namai / Iš Klaipėdos universiteto Mokslinės bibliotekos Mažosios Lietuvos archyvo

Iliustracija: Katyčiai (vokiškai Coadjuthen) – mokykla / Iš Klaipėdos universiteto Mokslinės bibliotekos Mažosios Lietuvos archyvo

Iliustracija: Vokietijos–Prūsijos (Mažosios Lietuvos) ir Rusijos (Didžiosios Lietuvos) valstybės siena, atvirukas, 1915 / Iš Klaipėdos universiteto Mokslinės bibliotekos Mažosios Lietuvos archyvo