kultūra

kultūrà. Senojo gyvenimo kultūros fragmentai užfiksuoti archeologiniuose radiniuose (dar proistorė). Daugiau žinoma apie krašto kultūros raidą mūsų eros amžiais. Nuo senųjų laikų minėti pajūrio bei Sembos gyventojai, kurie palaikė ryšius su gretimais kraštais, prekiavo gintaru ir su Romos imperija, Tautų kraustymosi amžiais dalis senųjų gyventojų klajoklių pasiekdavo tolimus Europos pakraščius, atgal parsigabendavo ne tik įvairių dirbinių, bet ir perimdavo kitų genčių kultūrą. Vikingų laikais kuršiai, sembai, skalviai ir kitos gentys palaikė ryšius su Baltijos jūros baseino tautomis, perėmė jų kultūros laimėjimus, išlaikė ir savąją kultūrinę tapatybę. Taip klostėsi savita Prūsos kultūra, savitas gyvenimas pajūryje, savi papročiai ir nuostatos (dar prūsų mitologija). Tolydžio stiprėjančius natūralius kultūrinius ryšius su kitais kraštais nuo XIII a. pradžios nutraukė Vokiečių ordino invazija ir krašto kolonizacija. Šimtmečius trukusios kovos su įsibrovėliais sugriovė tradicinę visuomenės santvarką, pakeitė krašto kultūros raidą. Perkeliant kitur kai kurias gentis (dar sūduviai), kitiems žmonėms ir giminėms traukiantis toliau nuo karo veiksmų ir niokojamų teritorijų ar ramesniais laikais vėl grįžtant atgal, kuriantis kolonistams, krašte klostėsi įvairių kultūrų mozaika. Po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422) formavosi lietuvininkų etninė grupė, perėmusi senųjų prūsų ir kitų baltų genčių kultūrų fragmentus, ilgai išlaikiusi senuosius tikėjimus, archajiškus papročius ir kita. Kolonistų gyvenvietėse plito ir iš Vakarų Europos atsinešta, prie naujų sąlygų prisitaikiusi kultūra, nuo Ordino įsibrovimo oficialios krašto valdžios ir kolonistų kultūra (pirmiausia miestų bei pilių kultūra kartu su lotynų ir vokiečių kalbomis, Vakarų Europos papročiais) bei kaimiškoji baltų kultūra (su prūsų, lietuvių ir kitomis kalbomis, senaisiais vietos papročiais). Įsigalėjus Reformacijai nuo XVI a. stiprėjo senųjų baltų ir kolonistų kultūrų sąlytis. Krikščionybės skleidimas gimtosiomis baltų kalbomis, raštingumo plitimas ir kita pamažu parengė dirvą liuteroniškajai lietuvininkų kultūrai, senojo tikėjimo apraiškos perėjo į papročius bei kitur. Nuo XVI a. vidurio atsiradus lietuvių raštijai, įsikūrus Karaliaučiaus universitetui, Lietuvių kalbos seminarui, daugėjant išsilavinusių lietuvininkų, greta liaudies kultūros buvo klojami Mažosios Lietuvos lietuvių profesionaliosios kultūros pamatai (kurti ir kitataučių lietuviškos raštijos bei kitų darbuotojų). Krašte pamažu plito iš Vakarų atsivežtos kultūros ir technologijos naujovės, kolonistai perėmė kai kuriuos senųjų baltų kultūrų elementus. Kolonizuojant kraštą iš Vakarų Europos įvairių kraštų atvykę svetimšaliai (dar hugenotai, menonitai, zalcburgiečiai) skleidė krašte savo kultūrą. Klostantis bendresnei medžiaginei kultūrai, ilgiau išliko savita lietuvininkų dvasinė kultūra, aprašyta daugelyje šaltinių, fiksuota XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tyrėjų (dar lietuvininkų mitologija). Krašto modernizaciją labai pagreitino baudžiavos panaikinimas (1807), gyventojų migracija, miestų ekonominė plėtra, nepalikę nuošalyje ir tradicinės kaimiškosios lietuvininkų bendruomenės. Gerėjant susisiekimui (dar keleivių gabenimas, krovinių gabenimas) mezgėsi vis glaudesni ryšiai tarp kaimo ir miesto kultūrų, vakarietiški elementai plito Mažojoje Lietuvoje. XIX a. tradicinę Mažosios Lietuvos kultūrą paveikė surinkimininkų judėjimo puristinės nuostatos: raginta atsisakyti tradicinių papročių, pasilinksminimų, senosios tautinės aprangos ir kita. Ūkio pažanga spartino statybos, architektūros senųjų amatų pokyčius. Dėl germanizacijos politikos XIX a. pabaigoje stiprėjančių ryšių su krašto vokiečių įstaigomis, jaunuolių tarnybos vokiečių kariuomenėje, dažnų išvykų į Vakarų Vokietiją užsidirbti savita lietuvininkų liaudies kultūra pamažu nyko (iš pradžių pereita prie vokiečių kalbos, ilgainiui atsisakyta senųjų tradicijų, perimtos miestiškos mados). Kita vertus, Rytprūsiai klostėsi kaip įvairių kultūrų savitas mišinys (tuo jie skyrėsi nuo Vokietijos etninių žemių), todėl XX a. pradžioje įsigalinti mišri kultūra turėjo ir baltiškų bruožų (lituanizmai ir prūsicizmai rytprūsiečių vokiečių tarmėje, senųjų papročių atspindžiai šventėse, tautodailėje ir kitur). Kartu būtent XIX a. pabaigoje kilo Mažosios Lietuvos lietuvių tautinis kultūrinis sąjūdis, steigtos kultūros draugijos, plėtota lietuvių raštija, gausėjo lietuvių kultūros veikėjų. Šį sąjūdį tuomet parėmė daugybė vokiečių ir kitų tyrėjų veikalų apie nykstančią lietuvininkų kalbą, papročius ir kita, skatinę susidomėjimą krašto kultūra. Po Pirmojo pasaulinio karo įsivyravęs vokiečių nacionalsocializmas dėl savo priešiškumo tautinėms mažumoms paspartino lietuvininkų tradicinės kultūros nykimą. Tačiau iki pat 1945 išliko senųjų baltiškosios kultūros reliktų, gausus būrys lietuvininkų, itin daug baltiškos kilmės rytprūsiečių (savaip išlaikiusių senosios kultūros elementų). 1920–1939 Lietuvos Respublika rėmė lietuvių kultūrą Klaipėdos krašte, lietuvių veiklą Prūsų Lietuvoje – Pietnemunėje. 1944 pabaigoje prasidėjusi sovietų okupacija, sovietinis genocidas ir etnocidas galutinai sunaikino Mažosios Lietuvos senąją kultūrą. Buvo sunaikinti ar išvaryti jos nešėjai – krašto senieji gyventojai, sugriauta krašto visuomeninė ir ekonominė sankloda, lėmusi savitos kultūros susiklostymą. Teliko senosios kultūros pėdsakų (dar kultūros paveldas).

L: Ivinskis Z. Iš Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo 16–18 a. // Aidai, p. 365–368.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Kultūros paveldas: Kumėnų bažnyčios interjeras, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)