papročiai

papročia, įprastos, nusistovėjusios, nerašytos elgesio normos. Papročiai skirstomi į kalendorinius, šeimos, darbo. Dalis jų buvo išlaikę pagonybės bruožų, dalis – paveikti kitų kultūrų ar atnešti naujai (ypač pasireiškė germaniškoji įtaka). Ilgainiui dėl akultūracijos, gyventojų asimiliacijos, germanizacijos ir modernizacijos senieji baltiški papročiai palaipsniui tirpo, kito besikeičiančioje aplinkoje. Seniausi prūsų bei vėlesnių lietuvininkų papročiai užrašyti keliautojų ir krašto tyrėjų (dar etnologija). XIX a.–XX a. pradžioje fiksuoti savaip įdomūs mišrūs papročiai. Kalendorinių papročių ciklą pradėdavo Kūčių, Kalėdų papročiai. Kalėdų eglutės puošimas Rytprūsiuose atsirado apie 1820 ir lėtai plito. Aprašytas Kalėdų šventimas 1800 grafo Carlo Ludwigo Alexanderio Dohna-Schlodieno pilyje, Prūsų Olandijos apylinkėse, kur jis su savo sutuoktine ir kitais žmonėmis bei jų vaikais kasmet dovanomis puošdavo šviečiantį medį. Kalėdų eglutė puošta nedaug kur, pirmiausia pasiturinčiųjų namuose ir su daugybe žaisliukų. Manoma, kad paprotys puošti medį pirmiausia iš Berlyno atėjo į Dancigą. Iš čia puošnus medis išplito į visus Rytprūsius (pirmiau į miestus, vėliau ir į kaimus). 1848 rašyta, kad tuomet Karaliaučiuje jau kiekvienuose namuose puošta eglutė. XIX a. pabaigoje Rytprūsiuose Kalėdų eglutė puošta pirktiniais žaisliukais (burbulais, angelėliais), o neturtingieji patys darydavosi žaislus (daugiausia kaimuose). Iš popieriaus ar šiaudų darytos grandinėlės, žvaigždės, iš šilkinio margo popieriaus – rožės, ant šakelių dėta vatos ar baltos vilnos gumulėliai, pjaustytos figūrėlės iš morkų. Vaikams pakabindavo paprastų kepinių iš duoninės tešlos. Ant medžio viršūnės kabino žvaigždę. Žibintus darėsi patys ir viela pritaisydavo prie šakų. Vėliau pirko geltonas, raudonas, mėlynas žvakes. Naujųjų metų išvakarėse medį vėl uždegdavo. Jis stovėdavo iki Grabnyčių (vasario 2) ar mažiausiai iki Trijų karalių (sausio 6). Tada jį nupuošdavo. Iš kamieno padarydavo šluotos arba grėblio kotą, dažniau eglutę sudegindavo. Semboje Kalėdinės eglutės nepuošdavo, tačiau geriems vaikams po lėkšte palikdavo 2 pfenigus, o blogiems – rykštę. Tarp Kalėdų ir Trijų karalių galiojo daug draudimų. Drausta verpti, kad vilkas neužpultų, todėl žmonės plėšydavo plunksnas. Tuo metu nedirbo sunkesnių darbų, pirmąją Gavėnios dieną virdavo šiupinį. XIX a. Rytprūsiuose rengtos raitelių procesijos. Tai aiškiai germaniškos kilmės paprotys, lietuvininkų perimtas iš čia atsikėlusių vokiečių. Žmonės tikėjo, kad 12 šventų naktų mirusiųjų sielos išsiruošia į laukinę medžioklę (dar skaitykite vėlių medžioklė). Joms skriejant oru girdisi botagų pliauškėjimas, šunų lojimas. Pasakota apie baisų raitelių būrį, skriejantį per Votaną ant aštuonkojų arklių. Prie jų prisidėdavo ragana (vok. Frau Hölle) – demoniška būtybė su žilais plaukais ir ilgais dantimis. Į laukinės medžioklės vaiduokliškų personažų būrį įėjo ir daugybė kitų pamėkliškų būtybių. Nuo jų gintasi užsidedant jų pačių kaukes. Laukinės armijos, demonų ir vaiduoklių pamėgdžiojimas turėjo padėti apsiginti nuo piktų jėgų. Kalėdų naktį Rytprūsių vaikai laukdavo raitelių procesijos. Tokia minia pasirodydavo ir Naujųjų metų išvakarėse arba sausio 1 d. vakare. Procesija sueidavo į trobą ir prasidėdavo pragariškas spektaklis. Priekyje – raitelis, apsivyniojęs balta paklode su paties sumeistrauta arklio galva. Velnias grojo smuiku, padarytu iš šluotkočio ir skardinės. Stygomis buvo virvelės ar vielos. Griežikas daužydavo per instrumentą lazda. Būryje būdavo elgetų, kurie prašydavo išmaldos. Šeimininkė atėjusiems duodavo obuolių, lašinių, dešros, arkliui – gorčių avižų. Buvo ir kitų personažų – laimę nešė kaminkrėtys, kuris puldavo prie židinio, iškrapštydavo pelenus ir suodžiais ištepdavo žiūrovų veidus; čigonė. Persirenginėta žydu, kuris ant nugaros nešėsi krepšį su bevertėmis prekėmis – popieriaus juostomis, pjuvenomis, virvėmis. Žmonės tikėjo, kad jei tokią procesiją priims draugiškai, pavaišins, tai kiti metai bus sėkmingi. Naujųjų metų išvakarėse rengdavo daug laimės burtų: traukdavo laimę, varvindavo alavą, viliodavo žąsiukus, skaičiuodavo tvoros statinius. Itin triukšminga ir linksma būdavo žiemos palydų šventė – Užgavėnės. Svarbiausia pavasario šventė – Velykos. Velykinius papročius labiai paveikė krikščionybė. Velykų rytą stebėtoje saulėje regėtas šokinėjantis avinėlis. Nemažai išliko ir pagonybės laikus siekiančių senųjų papročių elementų (pagarba ugniai ir vandeniui). Didžiojo šeštadienio vakarą žmonės gesindavo namuose visas žvakes ir ugnį, skubėdavo į bažnyčią parsinešti šventos ugnies – tikėta, kad jei pirmas parneši tokią ugnį, visus metus seksis. Su šia ugnimi įkurdavo židinį. Parnešdavo iš bažnyčios ir anglių (tikėta, kad jos apsaugos nuo gaisro). Jomis paišydavo 3 kryžiukus ant tvarto durų, kad čia neįeitų piktos jėgos. Kitur žmonės bažnyčios anglis suberdavo į židinį, kad apsisaugotų nuo perkūnijos. Didįjį šeštadienį šventintas vanduo (dar skaitykite vandenys (šventieji)), kurį iš bažnyčios žmonės namo nešdavosi ąsočiais ir buteliais. Buteliuose jis išlikdavo skaidrus visus metus. Juo gydydavo žmones (odos ligas, akis) ir gyvulius; kunigas su juo pašventindavo namus, juo šlakstyti gyvuliai, vaismedžiai. Mergaitės eidavo prieš saulėtekį į pievas prie šaltinio, pasisemdavo vandens ir tylėdamos jį nešdavo namo. Tikėta, jog šis vanduo suteikia grožio (suteikia odai skaistumo ir panaikina strazdanas). Praustis Velykų vandeniu reikėjo labai atsargiai: kiek lašų nukris žemėn, tiek blusų atsiras namuose. Velykų naktį maudyti arkliai – esą tuo metu palikus tvartuose jie susirgs ar juos nutrenks žaibas. Velykos sietos su augalijos gyvybinių jėgų prabudimu – tai simbolizavo gulinčiųjų lovoje plakimas žalia šakele (dar skaitykite verba) antros Velykų dienos rytą sakant tam tikrus žodžius. Už tai reikėdavo atsidėkoti – duoti margutį. Unguros apskrityje verbą darydavo iš sužaliavusių berželių šakelių. Vaikai suruošdavo kiaušinių karą – mušdavo vienas kito kiaušinį ir žiūrėdavo, kurio stipresnis (tam jis ir atitekdavo). Per Sekmines daugelyje vietovių namus puošdavo berželių šakomis. Semboje 3–4 vyresni bernai kaip šventės tvarkdariai vaikščiodavo iš trobos į trobą prie skrybėlių ir švarkų prisismeigę margus kaspinus. Šeimininkas su suaugusiais sūnumis ir dukromis eidavo į karčemą, kur už įėjimą reikėdavo susimokėti po sidabrinį grašį; 3 dienas čia šokdavo ir gerdavo. Svarbiausia vasaros šventė – Joninės. Nemažai šios šventės papročių vėliau paveikti vokiškosios kultūros, o kai kurie ir visai perimti. Pvz., Joninių vakare (birželio 24) kaimuose palei Šešupę, Trakėnų apylinkėse ir girininkijose palei Nemuną būdavo deginamas dervuotas pudelis (vok. Teerpudel). Kartais viename kaime būdavo sudeginama keletas jų. Tai buvo seni cinkuoti kibirai arba skalbimo puodai, pripildomi derva bei trupučiu malkų ir pamaunami ant 10 m aukščio baslio. Pripildytas indas būdavo padegamas, pakeliamas viršun, baslį įbedant į žemę. Kartais vikrus jaunuolis užsilipdavo į viršų ir jį uždegdavo. Dervuotas pudelis būdavo statomas gerai matomose vietose (status upės krantas, kaimo ganyklos ir kita). Ten turėdavo būti ir šiek tiek lygios vietos šokiams. Kiekviena jaunimo grupė, kuri statydavo savo dervuotą pudelį, stengdavosi rasti jam kuo matomesnę vietą, groti kuo garsiau ir taip pritraukti daugiau žmonių. Dažniausiai grota akordeonu. Velnio smuikas (vok. Teufelsgeige, Pirmojo pasaulinio karo laikų išradimas – savadarbis rinkinys iš mušamųjų ir violončelės) būdavo viena iš pagrindinių atrakcijų. Temstant būdavo padegami dervuoti pudeliai. Nuo didelių kalvų ir Šešupės krantų galima būdavo matyti kelių kaimų šventines liepsnas. Prie jų susirinkdavo kaimiečiai, ypač jaunimas. Jie šokdami bei žaisdami švęsdavo Jonines ir saulėgrįžą. Būdavo įprasta šaudyti į dervuotą pudelį. Kaimiečiai atsinešdavo viską, kuo galima būdavo sukelti trenksmą ir pliekdavo į dervuotą pudelį, iš kurio pasipildavo žiežirbos (vėliau įstatymais šis malonumas apribotas). Palaipsniui šokiai išstūmė dervuoto pudelio deginimą. Kuršių nerijos gyventojai Joninių naktį kopose užkurdavo laužus, jaunimas grodavo armonika.

Į šeimos papročių ciklą įeina pereinamieji žmogaus gyvenimo tarpsniai – gimtuvės, vedybos, laidotuvės. Gimtuvių papročius sudarė kūdikio laukimas, jo gimimas bei krikštynos. Vestuvių papročių ciklas gana ilgas ir įvairus, kiekvienoje vietovėje pasižymintis savitais bruožais. Bendriausi vestuviniai papročiai buvo: piršlybos, sužadėtuvės, jungtuvės, guldytuvės, prikeltuvės, gaubtuvės, jaunosios išvažiavimas į jaunojo pusę ir kraičio išvežimas. Žmogaus gyvenimo kelias baigdavosi laidotuvėmis. Laidotuvių papročiai apimdavo ligonio marinimą, mirusiojo pašarvojimą, budynes, šermenis.

Darbo papročiuose išliko daugybė magiškų veiksmų. Tikėta, kad gero derliaus sulauksi ne tik gerai įdirbęs žemę, bet ir užsitikrinęs aukštesnių jėgų paramą. Darbo papročiai buvo glaudžiai susiję su metų laikais. Nutirpus sniegui pavasarį prasidėdavo žemės įdirbimo darbai. Daugybė ritualinių veiksmų lydėjo pirmąjį arimą, sėją. Valstiečio gyvenime itin svarbus buvo pirmasis gyvulių išginimas, nuo kurio priklausė gyvulių sveikata, saugumas ir prieauglis. Vasarą prasidėdavo šienavimas (šienavimas Nemuno deltoje), o jos pabaigoje – rugiapjūtė. Lietuvininkai turėjo daug derliaus papročių. Įvairiais ritualiniais veiksmais kaimiečiai atsidėkodavo dievams už gerą derlių bei siekdavo užsitikrinti jų globą kitiems metams. Savitais papročiais pasižymėjo vėlyvo rudens bei žiemos darbai: kūlimas, linamynis.

L: Der Weihnachtsbaum in Preußen // Gumbinner Heimatbrief. 1997, Dezember, Nr. 91; Baranski H. Vom Umzug des Schimmelreiters und der Neujahrsböcke // Der redliche Ostpreuße, S. 123–124; Plenzat K. Ostpreußisches Volkstum in Bräuchen der Heimat; Philipp F. Vom Leben und Brauchtum im samländischen Bauerndorf vor hundert und mehr Jahren // Der redliche Ostpreuße, 1963; Archiv für Volkskunde Marburg. Nr. 135 436; Didszun G. Ostpreußische Ahnenerbe. Leer, 1956; Gaerte W. Volksglaube und Brauchtum Ostpreußens. Würzburg, 1956; Tettau W.A.J., Temme J.D.H. Die Volkssagen Ostpreußens, Lithauens und Westpreußen. Berlin, 1837; Riemann E. Volkskunde des Preußenlandes. Kitzingen/M.

Per Jonines mergelės nuogos sėdėjo po žalmedžiu ir laukdavo vidurnakčio – gal pasirodysiąs jų būsimas vyras.

Martin Tydecks

Iliustracija: Kalėdų šventimas gydytojos Augustės Zauniūtės namuose Klaipėdoje, iki 1939 / Iš Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės rinkinio

Iliustracija: Kaimynų pašnekesys turguje, iki 1944 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Užsilikusi senovinių geltonžiedžių tulpių rūšis Smalininkų apylinkių kapinėse, 2003

Iliustracija: Talka Rytprūsių laukuose: kraunamas šienas, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Talka Rytprūsių laukuose: javapjūtė, iki 1944 / Iš MLE

Iliustracija: Kūlimo talka Lankupių mokyklos sodyboje, 1934 / Iš Ewaldo Rugullis knygos „Erinnerungen as ein deutsches Grenzland an der Memel“, 2000