knygiai

knỹgiai (bibliofilai), knygos mėgėjai, kolekcininkai. Knygiams būdinga: savų knygų žymėjimas asmeninės nuosavybės ženklais – antspaudais, ekslibrisais, superekslibrisais, rankraštiniais įrašais; meniškas knygų įrišimas; inventorinimo ir bibliografinio darbo bandymai; universalūs skaitymo poreikiai. Vieną turtingiausių ir vertingiausių bibliotekų krašte turėjo Sudmantų kaimo šviesuolis ūkininkas Jonas Birškus. Iš jaunų dienų jis sistemingai su išmanymu rinko spaudą lietuvių kalba, lituanistikos bei prūsistikos literatūrą kitomis kalbomis. Leidinius prenumeruodavo, pirkdavo, užsisakydavo pagal katalogus. Palaikė ryšius su Ansu Bruožiu, Vilium Gaigalaičiu, kurie dovanodavo jam vertingos literatūros. Spėjama, kad jo bibliotekoje buvo apie 1 500 tomų knygų ir keliasdešimt periodinių leidinių komplektų. Joje buvo ir unikalių leidinių, kaip S. Ch. G. Kusterio Atsakimai ant klausimų... (1826); D. H. Arnoldto Dvi miši apie razbaininką... (1804); anoniminė Išganymo kelio rodyklė (1878). Biblioteka naudojosi bibliografai, spaudos parodų, istorinių leidinių rengėjai, mokytojai. Apie 20 retų lituanistikos leidinių iš J. Birškaus kolekcijos Mažosios Lietuvos delegacija 1920 nusivežė į Paryžiaus konferenciją ir perdavė santarvininkams kaip Mažosios Lietuvos lietuviškumo įrodymą. Kultūros istorikams ši biblioteka padėjo atskleisti nežinomų lietuviškosios raštijos faktų. Ji žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Ansas Bruožis, paskatintas J. Birškaus, nuo vaikystės domėjosi knygomis, vertino ne tik jų turinį, bet ir formą. Sukaupė vertingą 716 tomų biblioteką, daugiausia senų leidinių, Mažosios Lietuvos istorijos veikalų ir šaltinių. Po jo mirties rinkinys atiteko „Aukuro“ draugijos bibliotekai Klaipėdoje, vėliau išsisklaidė po įvairias mokslines bibliotekas, A. Bruožis savo ekslibriso neturėjo, todėl dabartinė jo kolekcijos knygų buvimo vieta nėra žinoma. Vienas žymiausių Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų kunigas Vilius Gaigalaitis turėjo vertingą lietuvių filologijos, istorijos ir senųjų lietuvių spaudinių asmeninę biblioteką. Savo knygas jaunystėje žymėjo įrašu Gaigalat, W. Gaigalat, vėliau –Dr. Gaigalaitis. Paskelbė Silvestro Baltramaičio Lietuviškų ir senųjų prūsų knygų sąrašo bibliografijos papildymą (1893), vėliau teikė žinių V. Biržiškos rengiamai Lietuvių bibliografijai. Jo iniciatyva įkurtas „Sandoros“ draugijos knygynas ir biblioteka Klaipėdoje, daugiausia jo pastangomis sukaupti vertingi knygų ir periodinių leidinių fondai. Manoma, kad V. Gaigalaitis sudarė Katalogą išžyčyjamų knygų... (1913), vėliau sudarinėjo rankr. katalogą. XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje vienas žymiausių Mažosios Lietuvos knygių Enzys Jagomastas sukaupė unikalų senosios lietuvių spaudos rinkinį. Savo kūrinius jam dovanodavo autoriai, kultūros ir visuomenės veikėjai, draugai. Po Pirmojo pasaulinio karo, atskyrus Klaipėdos kraštą, Vokietijai priklausiusioje Mažosios Lietuvos dalyje lietuvininkai liko be didesnės nuosekliai sukomplektuotos bibliotekos. Todėl E. Jagomastas ėmė intensyviai rinkti lietuvių spaudą. Periodiniuose leidiniuose jis spausdino skelbimus, aiškindavo savo darbo tikslus, skelbdavo ieškomų knygų sąrašus, pats keliaudavo ir ieškodavo pas žmones lietuviškų knygų. Taip buvo įsigyta 1591 Jono Bretkūno Postilė, visas Keleivio iš Karaliaučiaus komplektas. Į šį darbą įsitraukė beveik visi E. Jagomasto vaikai: Dovas, Ona, Jurgis. Bibliofiliją populiarino periodiniame leidinyje Naujasis Tilžės keleivis ir savo kalendoriuje Jagomasto lietuviškos kalendros. Savo knygas E. Jagomastas iš pradžių žymėjo kaligrafišku įrašu, vėliau pasigamino specialius antspaudus. Vienas jų buvo su lietuvišku tekstu: „Iš mano knygyno // E.Jagomastas // Tilžėje //“, kitas – vokiškas. Apie 1925–1928 naudojo klijuojamas korteles su tekstu „Szios Knygos gautos – pirktos – dovanotos – nuo ... iš ... Tilžė, 19...“. 1927–1928 E. Jagomasto sudaryta 1747–1927 išleistų knygų kartoteka liudija apie bibliografinio darbo išmanymą ir jo svarbą. Jo biblioteka naudojosi Lietuvių bibliografijos sudarytojas Vaclovas Biržiška, Tilžės inteligentija, kultūros, mokslo veikėjai, kiti. Apie 100 knygų E. Jagomastas padovanojo Kauno universitetui. Dėl lietuvių tautinių teisių gynimo 1941 hitlerininkų priverstas su visa šeima pasitraukti į Vilnių, E. Jagomastas atsivežė ir biblioteką. Po Jagomastų šeimos žūties vertingiausios knygos išvežtos į Vokietiją, kitos pateko į Lietuvos bibliotekas. Manoma, kad E. Jagomasto biblioteką sudarė ne mažiau kaip 2000 knygų ir 20–30 komplektų periodinių leidinių. Pjaulų kaimo (Klaipėdos apskritis) amatininkas Jonas Padagas skaitė ir rinko knygas iš jaunystės. Dėl jų įsigijimo susirašinėjo su leidėjais, Marijos Šlapelienės knygynu Vilniuje. Jo biblioteką sudarė 500–600 tomų ir keliolikos pavadinimų periodinių leidinių. Rinkinyje buvo keliasdešimt labai retų XVIII–XIX a. spaudinių lotynų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1885 aušrininko Jurgio Mikšo laiškas. Bibliotekos didelę dalį 1944 sunaikino sovietų armijos kariai, kitas išsaugojo J. Padago duktė Marija Kibelkienė, kai kurie leidiniai pateko į Lietuvos mokslines bibliotekas. Visuomenės ir spaudos veikėjas Dovas Zaunius turėjo didelę asmeninę biblioteką, buvo Birutės draugijos bibliotekininkas. Jo įsteigėjas Tautiškas knygynas siekė sukaupti visą lietuvišką spaudą. 1900–1905 gautose knygose yra šie įrašai: „Tautiškam knygynui 25.X.01“; „Taut. knygynui pirkta. 20 pf;“ „Т.k. nuo M.Z.“. Dalį rinkinių knygynas padovanojo Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. Kitkas žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Žymus kalbininkas Frydrichas Kuršaitis pasižymėjo ir knygotyros veikla, propagavo, prekiavo ir kitaip platino lietuvišką spaudą Karaliaučiuje. Didžiosios Lietuvos istorikams ir rašytojams jis padėdavo įsigyti lietuviškos ir lituanistinės literatūros, pats sukaupė vertingą asmeninę biblioteką. Jos likučius išsaugojo giminės palikuonis Arminas Kuršaitis Münchene. Aleksandras Kuršaitis, kalbininko sūnėnas, būdamas Lietuvių literatūros draugijos pirmininkas, įsteigė etnografinį muziejų ir sukaupė ten bibliotekėlę, kurioje, be kita ko, saugojo 3 neišspausdintų žodynų rankraščius. Poetas Mikelis Hofmanas-Ateivis skaitė ir rinko grožinius, mokslinius, pažintinius veikalus, sukaupė nemažą biblioteką, rūpinosi, kad kuo daugiau jaunimo domėtųsi knygomis ir rinktų jas. Su knygomis siejo visuomeninę veiklą, pradėjo eiliuoti. Manoma, kad gausią bilioteką turėjo Mažosios Lietuvos švietėjas, mokytojas Mikelis Šapalas. Kai kurios knygos pažymėtos jo nuosavybės ženklais – autografais, antspaudais-monogramomis. Klaipėdos kunigas Mikas Preikšaitis turėjo apie 10 tūkst. tomų biblioteką (tarp jų ir retų Mažosios Lietuvos leidinių). Ne visų Mažosios Lietuvos knygių vardai ir likimai žinomi. Apie kai kuriuos knygiud ir jų turėtas bibliotekas galima spręsti tik iš negausių įrašų, ekslibrisų bei superekslibrisų.

L: Kaunas D. Donelaičio žemės knygiai. V., 1993; Knygotyra. V., 1997.

Iliustracija: Martyno Mažvydo bibliofilų klubo ekslibris, 2000