Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Mažosios Lietuvos žodynai

lietuviški žodynai, parengti ir išleisti Mažojoje Lietuvoje.

Mažõsios Lietuvõs žodýnai. Jų atsiradimas Mažojoje Lietuvoje susijęs su pastangomis kurti ir tobulinti lietuviškų raštų kalbą. Žodynai kartu su gramatikomis turėjo padėti ją norminti ir padaryti atvirą bei prieinamą kitakalbiams. Prūsijos (Sembos) bažnytinė vyresnybė, apibendrinusi lietuviškų valsčių vizitacijos rezultatus, paskelbė Recessus generalis, 1639 [Visuotinis potvarkis] ir įpareigojo lietuvių kalbą mokančius kunigus parengti lietuvių kalbos gramatiką ir sunkiausių bei dažniausiai vartojamų žodžių žodyną. Vienas pirmųjų tokį žodyną drauge su gramatikomis buvo įteikęs Danielius Kleinas, tačiau jo žodynas nebuvo išspausdintas ir neišliko. Seniausias XVII a. I pusės išlikęs vokiečių–lietuvių kalbų žodynas yra nežinomo autoriaus rankraštis Lexicon Lithuanicum [Lietuviškas žodynas]. Originalas (113 lapų) saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Turi apie 9 200 vokiškų antraštinių žodžių ir per 7 200 lietuviškų atitikmenų. Pagal turinį tai universalaus pobūdžio žodynas, atspindintis lietuvininkų buities ir dvasinio gyvenimo realijas. Lietuviški žodžiai neturi gramatinių charakteristikų ir neiliustruoti (1-oji publikacija išleista 1987). Didžiausias XVII a. žodynas yra Friedricho Pretorijaus vyresniojo rankraštis Clavis Germanico-Lithvana. XVII a. žodynus rengė (ar bent užrašinėjo žodžius ir posakius) Teofilis Gotlibas Šulcas (Schultz), parengęs lotynų–lietuvių kalbų žodyną Nomenclator, Kristupas Sapūnas, sudarinėjęs lietuvių–vokiečių–lotynų kalbų žodyną, Ernestus Dietzelius, kurio lietuvių–vokiečių kalbų žodyno rankraščiu naudojosi Pilypas Ruigys; Jonas Partatijus ir Friedrichas Partatijus, surinkę 400 lietuviškų žodžių ir aiškinę jų kilmę iš graikų kalbos, Johannas Hurtelius. Patys žodynai neišliko. XVIII a. Hallės lietuvių kalbos seminare naudotas vokiečių–lietuvių kalbų rankraštinis žodynas, priskiriamas seminaro pirmajam dėstytojui Johannui Richteriui. Jo autorystė abejotina. Manoma, kad jis tik perrašė iš Karaliaučiaus parūpintą nežinomo autoriaus rankraštinį žodyną, jį pakoregavo ir papildė. Hallėje išlikęs šio žodyno rankraštis datuojamas 1728 VI 18; jis turi 300 puslapių ir apie 12 750 vokiškų žodžių, per 10 000 jų lietuviškų atitikmenų. Išlikęs XVIII a. vokiečių–lietuvių kalbų rankraštinis žodynas priskiriamas Johannui Gabrieliui Krausei (anksčiau sietas su Andreasu Krause). Šio žodyno originalas (666 puslapiai) saugomas Lietuvių kalbos institute; turi 13 300 vokiškų žodžių ir apie 18 350 lietuviškų atitikmenų. XVIII a. I pusėje naują lietuvių leksikografijos etapą pradėjo Jokūbas Brodovskis, parengęs rankraštį Lexicon Germanico-Lithvanicum et Litvanico-Germanicum, apie 1 740 [Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodynas]. Išliko tik nepilna vokiečių–lietuvių kalbų žodyno dalis (p. 39–1 150), saugoma Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Pirmasis išspausdintas Prūsijoje žodynas yra Friedricho Wilhelmo Haacko Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm, 1730 [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas]. Jam Haackas pirmasis parengė lietuvišką registrą. Remdamasis šiuo žodynu kalbininkas leksikografas Pilypas Ruigys parengė Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Lexicon, 1747 [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas]. Vokiškam registrui jis panaudojo leksikografo Eryco Weissmanno žodyno Lexicon bipartium, latino-germanicum, et germanico-latinum [Lotynų–vokiečių ir vokiečių–lotynų žodynas] vieną ankstesnių leidimų. Lietuviškajai daliai panaudojo Haacko ir K. Sirvydo (1677) žodynus, E. Dietzeliaus rinktus, pvz., naujesnių paties ir kartu su kitų verstų ar redaguotų lietuviškų vertimų (Naujasis Testamentas, 1727; Giesmynas, 1732, Biblija lietuvių kalba, 1735) žodžius, sukauptą šnekamosios kalbos medžiagą. P. Ruigys pirmasis įdėjo apie 40 priežodžių ir patarlių. Žodyno lietuvių–vokiečių kalbų dalyje yra apie 7 680, vokiečių–lietuvių – apie 20 000 lietuviškų žodžių. Ruigio žodyno papildymus parašė kunigas Johannas Heinrichas Kuntzmannas (1707–55). Tai vokiečių–lietuvių kalbų žodynėlis (265 puslapiai), sudarytas 1747–55 (saugomas Lietuvių kalbos institute, neišspausdintas). Kristijonas Gotlybas Milkus parengė Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörterbuch, 1800 [Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas], remdamasis P. Ruigio žodynu (1747), kurį praplėtė, pridėdamas savo ir J. Brodovskio žodynų žodžių bei iliustracijų. Minėtinas K. G. Milkaus žodyno lietuvių–vokiečių kalbų dalies perdirbinys (apie 1830). XIX a. viduryje pasikeitus lietuvių kalbos statusui ir lietuvių kalbai tapus indoeuropiečių lyginamosios kalbotyros objektu, ankstesnieji žodynai (atspindintys Mažosios Lietuvos religinių raštų leksiką) netenkino mokslo poreikių. Karaliaučiaus universiteto profesorius Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas išleido Wörterbuch der littauischen Sprache, 1851 [Lietuvių kalbos žodynas]. Šis žodynas apėmė spausdintų bei rankraštinių žodynų leksiką ir šnekamosios kalbos žodžius, t. p. dalį Konstantino Sirvydo Dictionarium (1713) ir žemaičių tarmės žodžių. Žodynas atspindėjo XIX a. vidurio lietuvių kalbos leksikos įvairovę. Jame žodžiai pateikiami pagal sanskrito raidyną, nenuosekli ė//ie, o//uo rašyba, F. Kuršaičio sistemai neprilygsta žodžių kirčiavimas. Nesselmanno žodynas buvo papildomas. Adalbertas Bezzenbergeris Litauische Forschungen, 1882 [Lietuvių kalbos tyrinėjimai] pateikė 3000 žodžių. Pats Nesselmannas parengė pataisytą ir papildytą žodyno variantą (neišleistas). 1864 F. K. Malinovskis parengė Nesselmanno žodyno perdirbinį (vietoj vokiečių kalbos pateikė lenkišką vertimą; rankraštis). Frydrichas Kuršaitis parašė 2 dalių Wörterbuch der littauischen Sprache [Lietuvių kalbos žodynas]: Deutsch-littauisches Wörterbuch [Vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, t. 1, 1870; t. 2, 1874] ir Littauisch-Deutsches Wörterbuch [Lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, 1883]. II dalis turi apie 20 000 antraštinių žodžių iš Mažosios Lietuvos gyvosios kalbos. Žodyne žodžiai sukirčiuoti, žymimos priegaidės. Aleksandras Teodoras Kuršaitis papildė abiejų F. Kuršaičio žodyno dalių medžiagą iš įvairių žodynų, raštų, periodinių leidinių ir gyvosios kalbos surinktais žodžiais. Talkinamas vokiečių kalbininkų Wilhemo Wissmanno, Ericho Hofmanno, Herthos Krick ir sūnaus Armino parengė Litauisch-deutsches Wörterbuch, t. 1–4, išleistas 1968–1973 [Lietuvių–vokiečių kalbų žodynas]. Mažosios Lietuvos žodynai pradėjo 2 kalbų – lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių – žodynų tradiciją. Didžiojoje Lietuvoje ankstyvieji Mažosios Lietuvos žodynai nebuvo plačiau žinomi ir naudoti dėl skirtingų kalbų pagrindo (vokiečių ir lenkų), dėl skirtingų religijų ir skirtingų valstybių. Tik XIX a. I pusėje Dionizas Poška naudojo Pilypo Ruigio ir K. G. Milkaus žodynus kaip sinonimų šaltinį savo žodynui Słownik Języka Litewskiego, Polskiego i Łacińskiego, apie 1825–1830 [Lietuvių, lenkų ir lotynų kalbų žodynas]. Mažosios Lietuvos žodynai reikšmingi kaip regioninės (vakarų aukštaičių tarmės) leksikografijos darbai, nes jie yra visos lietuvių leksikografijos sudedamoji dalis. Jie užfiksavo leksiką tos tarmės, kuri XIX a. pabaigoje tapo bendrinės kalbos pamatu. XVIII a. ir XIX a. buvo beveik vieninteliai lietuvių kalbos leksikos leidiniai. Mažosios Lietuvos žodynai yra neįkainojami lietuvių kalbos ir kultūros istorijos dokumentai. Jų medžiaga, įėjusi į akademinio Lietuvių kalbos žodyno tomus, sudaro reikšmingą įvairios leksikologijos ir leksikografijos istorinių studijų tyrimų pagrindą. Pastaraisiais XX a. dešimtmečiais pradėtas Mažosios Lietuvos žodynų publikavimas atveria mažai žinomus humanitarinės kultūros šaltinius, parodo dvikalbės lietuvių leksikografijos tradicijos ištakas.

L: Specht F. Das litauische Seminar in Halle // Archivum Philologicum 5. K., 1935, p. 36–53; Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. V., 1956; Biržiška V. Aleksandrynas 1–3, Čikaga, 1960–63 V., 1990; Balašaitis A. Žodžiai ir žodynai. V., 1984; Drotvinas V. Kada parašytas vadinamasis Krauzės žodynas // Baltistica, nr. 20 (2), 1984, p. 163–167; Urbutis V. 1728 m. Klaipėdiškių žodyno leksikografiniai šaltiniai // Baltistica. T. XXIII (1), 1987, p. 71–75; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 3, V., 1988, p. 100–106; Eckert R. rec. // Zeitschrift für Slawistik. 2, 1989, S. 213–216; Eckert R. Die Bedeutung des Lexicon Lithuanicum für die historische Lexikologie und Phraseologie des Litauischen // Zeitschrift für Slawistik. 35, 1990, S. 227–234; Gineitis L. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. V., 1990; Zinkevičius Z. Kalbotyros darbai // Lietuvių kalbos istorija. T. 4, V., 1990, p. 249–270; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. V., 1995, p. 110, 129–139, 195–198; Rubinas A. Pilypo Ruigio ir Kristijono Gotlybo Milkaus leksikografiniai darbai // Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1995, nr. 35; Drotvinas V. Das Seminarium Litvanicum an der Universität Halle in seinem Einfluß auf die Herausbildung der litauischen Philologie // Halle und Osteuropa. Berichte des Kolloquiums der Franckeschen Stiftungen. 1994, Halle, 1997; Drotvinas V. Das Korrekturexemplar des Vocabvlarium Lithvanico-Germanicum, et Germanico-Lithvanicum von F. W. Haack (Halle, 1730) // Halle als Zentrum der Übersetzungstätigkeit. Berichte des Kolloquiums... Halle, 1997; Drotvinas V. F. W. Haacko Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Litthvanicvm (Halle, 1730) // Lietuvių kalbotyros klausimai. Т. XXXIX, 1998, p. 82–100; Drotvinas V. F. W.Haacko Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm, et Germanico-Litthvanicvm (Halle, 1730) rankraštinis papildymų egzempliorius // Lietuvių kalbotyros klausimai. XL,1998, p. 3–21; Drotvinas V. Dėl Friedricho Pretorijaus Clavis Germanico-Lithvana registro šaltinių // Žmogus ir žodis. T. 1, V., 1999, p. 8–13; Drotvinas V. Jokūbo Brodovskio Lexicon Germanico-Lithvanum registras // Žmogus ir žodis. T. 1, V., 2000, p. 16–23; Drotvinas V. Johannas Richteris ir Lietuvių kalbos seminaras Hallėje // Acta linguistica lithuanica. XLIV, 2001, p. 65–...

Vincentas Drotvinas

Iliustracija: Kristijono G. Milkaus „Lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyno“ antraštinis lapas, 1800 / Iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus fondo

Iliustracija: Petro Holčvesserio vokiškai prūsiško žodynėlio 172 puslapio dalis / Iš Vaclovo Biržiškos knygos „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ t. 4, p. 29–30

Iliustracija: Nežinomo autoriaus rankraštinio vokiečių–lietuvių žodyno antraštinis lapas, XVIII a. pradžia / Iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus fondo