Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Eduardas Volteris

XIX–XX a. filologas, etnografas.

Vòlteris Eduardas 1856 III 18Rygoje 1941 XII 14Kaune, filologas, etnografas. 1875–1877 studijavo Leipcigo, 1877–1880 Tartu, nuo 1880 Maskvos ir Charkovo universitetuose; magistras (1883). 1885–1918 dėstė Sankt Peterburgo universitete (tarp kitų kalbų – lietuvių, latvių, prūsų kalbos kursus), nuo 1894 dar dirbo Rusijos mokslų akademijos bibliotekininku. Globojo Praną Vaičaitį, Kazimierą Būgą ir kitus lietuvių studentus. Nuo 1907 Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1911 garbės narys). 1918 apsigyveno Lietuvoje, 1920–1922 Aukštųjų kursų humanitarinio skyriaus vedėjas. 1922–1933 Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir Kauno miesto muziejaus direktorius. 1883–1887 organizavo lietuvių ir latvių lingvistinės ir etnografinės medžiagos rinkimą (su talkininkais surinko apie 300 dainų, 1000 pasakų, 2000 smulkiosios tautosakos kūrinių), parengė ir paskelbė (1886) medžiagos rinkimo programą. 1883 surengė etnografinę ekspediciją į Mažąją Lietuvą, 1885 paskelbė jos apžvalgą. 1886 surado ir išleido Mikalojaus Daukšos 1595 katekizmą, pateikė senųjų lietuviškų raštų ištraukų, žodynėlį, tautosakos pavyzdžių. Su Filipu Fortunatovu parengė ir publikavo Postilę (1904–1927, 3 sąs.). Sudarė Lietuvišką chrestomatiją (1901–1904, 2 dalys), pateikė lietuvių rašytojų (Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto ir kitų) kūrinius, prūsų kalbos paminklų ištraukas. Išleido etnografinius aprašus, parašė straipsnių apie Vilniaus krašto tarmes ir jų ryšius su prūsų kalba, XVI–XIX a. lietuvių rašytojus. 1888–1889 rinko duomenis apie Lietuvos pietinės dalies archeologinius paminklus, kasinėjo pilkapius.

L: Bušmienė S. Eduardas Volteris. Bibliografija. V., 1973.

Iliustracija: Eduardas Volteris / Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

Iliustracija: Eduardo Volterio knygos „Lietuviška chrestomatija“, 1 dalies viršelis, 1901 / Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų