želdiniai

želdinia, gyvenvietėse, pakelėse, parkuose, atmintinose vietose, t. p. miškuose, apsauginiuose kopagūbriuose ir ant pylimų tikslingai sodinti, prižiūrėti vietiniai ir svetimžemiai sumedėję augalai. Želdinių įvairovę lėmė klimato sąlygos, dirvos ypatybės, vėliau plėtojosi puošniųjų augalų tikslinė atranka, sodinimas ir priežiūra.

Sodybų ir dvarviečių pakraščiuose, prie ūkinių pastatų buvo auginami medžiai, krūmai, daugiamečiai ir vienmečiai žydintys augalai (gėlynai). Molingose dirvose augo paprastieji ąžuolai (lot. Quercus robur), paprastieji klevai (lot. Acer platanoides), mažalapės liepos (lot. Tilia cordata), drebulės (lot. Populus tremula), paprastieji uosiai (lot. Fraxinus excelsior) ir tuopos (lot. Populus spp.). Žemesnėse ir drėgnesnėse vietose, pvz., pelkininkų kaimuose t. p. augo eglės (lot. Picea abies), juodalksniai (lot. Alnus glutinosa), baltalksniai (lot. Alnus incana), gluosniai ir karklai (lot. Salix spp.), sausesnėse smėlingose dirvose – paprastosios pušys (lot. Pinus sylvestris), mažalapės liepos, karpotieji (lot. Betula pendula) ir plaukuotieji (Betula pubescens) beržai. Iš krūminių augalų prie malkinių, rūsių, daržinių, tvartų, patvoriuose auginti raudonuogiai ir juodauogiai šeivamedžiai (lot. Sambucus racemosa ir Sambucus nigra; vadinamieji alionderiai, bezdžiai, bezdažiedžiai), paprastieji erškėčiai (lot. Rosa canina; vadinamosios šunrožės, engeltyrai), jazminai (lot. Philadelphus coronarius), paprastasis putinas (lot. Viburnum opulus; vadinamieji sniego kamuoliai) ir kiti. Gražiai žydintys ir kvapnūs krūmai, daugiamečiai žoliniai augalai ir puskrūmiai sodinti darželyje prie gyvenamojo namo, sode.

Miestuose ir gyvenvietėse nuo XIX a. pabaigos sodinti įvairūs svetimžemiai sumedėję augalai: paprastieji kaštonai (lot. Aesculus hippocastanum), didžialapės liepos (lot. Tilia platyphyllos), platanalapiai klevai (lot. Acer pseudoplatanus), raudonieji ąžuolai (lot. Quercus rubra), vakarinės tujos (lot. Thuja occidentalis) ir kiti. Kurortuose prie vilų ir kaimuose sodintos paprastosios alyvos (lot. Syringa vulgaris; vadinamieji flideriai), atsirado vieši prižiūrimi gėlynai.

Sodybose želdiniai sodinti kaip apsauga nuo vėjo – kad nedraskytų stogų, neišlaužytų vaismedžių ir neišpurtytų vaisių, dėl žiedų puošnumo ir kvapnumo, bičių, pavėsio karštomis dienomis, nuo žaibo. Kai kurie želdiniai buvo vartojami vaistams: liepų žiedai nuo kosulio, kaštono – nuo reumato, šeivamedžio – nuo kosulio, plaučių uždegimo, iš jo uogų darydavo sultis, vyną ir kita. Iš beržų ir klevų leido sulą.

Kapinėse ir bažnyčių aplinkoje vyravo aplinkinių miškų augalija. Senosiose Klaipėdos miesto kapinėse (įsteigtos 1820; Klaipėdos kapinės) – baltosios tuopos, mažalapės liepos, paprastieji klevai, pavieniai paprastieji ąžuolai. Šilutės dvaro, Muižės ir Suvernų kaimų kapinėse (įsteigtos XVIII a.) – paprastieji klevai, paprastieji ąžuolai, paprastosios ievos (lot. Padus avium), pavienės baltosios tuopos. Bitėnų-Rambyno kapinaitėse – mažalapės liepos, paprastieji klevai ir uosiai, paprastieji šermukšniai (lot. Sorbus aucuparia), Norkaičių kapinėse – paprastosios eglės. Nidos ir Juodkrantės miesto kapinėse (įsteigtos XIX a. viduryje) vyravo paprastosios pušys su lapuočiais krūmais pakraščiuose, nes jos įkurtos smėlingame pušyne ant kopų. Paprastųjų ir atvežtinių eglių veislės pradėtos sodinti apie 1930, daugiausia karpomose miesto gyvatvorėse.

Prie atmintinų vietų, pvz., „Borussia“ paminklo (nugriautas 1945, jo vietoje 1971 pastatyta Žvejo skulptūra) Klaipėdoje 1907 pasodinta mažalapių liepų gojelis ir paprastųjų kaštonų alėja. Medžiai buvo sodinami ir šeimos narių atminimui. Vėlesniu laikotarpiu miestų ir kaimų kapinėse pradėtos sodinti svetimžemių spygliuočių ir lapuočių medžių bei krūmų įvairiaspalvių atmainų rūšys. Kapai puošti vietiniais visžaliais, pakeliančiais pavėsį, žiediniais ar atvežtiniais puskrūmiais ir žoliniais vienmečiais ar daugiamečiais augalais (gėlėmis).

Apsauginių želdinių grupei priklauso pakelėse sodinti paprastieji klevai, mažalapės liepos, karpotieji beržai, uosiai. Šviesiakamieniai beržai naktį geriau matydavosi, ženklino kelią per laukus. Palei geležinkelio pylimus sodintos eglių, vėliau tujų gyvatvorės. Medžiai ir krūmai šalikelėse saugojo kelią nuo pustymo. Vandens pylimai buvo apsodinami ilgaamžiais, tvirtas šaknis turinčiais, drėgmę pakeliančiais medžiais ir krūmais: baltosiomis tuopomis, gluosniais ir karklais. Jie sodinti kelių pakraščiuose žemumose, kad šaknimis juos sutvirtintų, esant potvyniams apsaugotų sodybą nuo ledo lyčių. Šie medžiai ir krūmai greitai augdavo, kas 3–4 metus juos apgenėdavo malkoms; iš gluosnio darytos klumpės, iš sodybos medžių (ąžuolų, uosių) – karstai. Ant klevų lapų kepdavo duoną. Iš žilvičių pindavo krepšius, bučius. Kuršių nerijos ir pajūrio ties Klaipėda kopagūbriai nuo pustymo apželdinti pajūrinėmis smiltlendrėmis (lot. Ammophila arenaria) ir kalninėmis pušimis (lot. Pinus mugo), o kopų papėdėms ir ardomiems krantams Kuršių marių pusėje nuo paplovimo apsaugoti dumble sodintos paprastosios nendrės (lot. Phragmites australis), plačialapės ir siauralapės švendrės (lot. Typha latifolia, Typha angustifolia) ir karklai. Pirmieji tokie želdinimai Kuršių marių pakrantėse pradėti XIX a. 2 dešimtmetyje Kintų girininkijoje.

Mišrūs miškai sodinti prastose žemėse, pvz., Dumpių miškas (Klaipėdos aps.) sodintas 1917–1928 dvarininko Carlo Gustavo Hilgendorffo (1849–1936) iniciatyva.

Ypatingoms progoms pažymėti dažnai buvo sodinami paprastieji ąžuolai: pvz., ant Rambyno kalno 1910 „Birutės“ draugijos pasodintas ąžuolas Žalgirio mūšio 500-osioms metinėms atminti, ąžuolas Vytautui Didžiajam (1930), 1913 Rukų kaime „Ąžuolo“ draugijos nariai pasodino ąžuolą (1935 X 5–6 naktį nupjautas; tai sukėlė viešą pasipiktinimą), rečiau kiti medžiai, pvz., mažalapės liepos (Rambyno kalno K. Donelaičio liepa, 1930). Daugelis senų medžių paskelbti gamtos (tėvynės) paminklais (vok. Heimatdenkmal-Naturdenkmal), pvz., 300 metų senumo Griekinės mažalapė liepa (Grikinn Linde) Juodkrantėje, Senoji liepa Bardėnuose ir kita. Šis krašto puoselėjimo judėjimas atsirado XX a. pradžioje rašytojo Heinricho Sohnrey’aus (1859–1948), botanikų Hugo Wilhelmo Conwentzo (1855–1922) ir Johanneso Abromaičio (1857–1946) šviečiamosios veiklos dėka. Šilutės apylinkėse medžiais-gamtos paminklais rūpinosi Hugo Scheu. Išskirtiniams medžiams suteikti žymesnių asmenų vardai, pvz., Rasytėje 1885 IV 1 pasodintas Bismarcko ąžuolas (Bismarckseiche), yra paminklinis akmuo su įrašu. Bismarcko ąžuolas t. p. yra Kliošų kaime prie Wilhelmo kanalo, kairiajame krante. Napoleono vardo liepos yra Piktupėnuose ir Tilžėje. 1900 VIII 3 MažajameTauralaukyje atidengtas akmuo su karalienės Luizės atvaizdu, gretimas ąžuolas pavadintas jos vardu, Kintų girininkijos Aukštoji tuja ir kita.

1843 Klaipėdoje Otto Friedrichas Reichelis įsteigė Sodų sąjungą, nuo1896 XI 25 Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo sąjunga. 1899 VI 20 įsteigta Šilutės-Žibų gražinimo draugija (Verschönerungs Verein für Heydekrug-Szibben).

XX a. pradžioje Šilutėje sodinti Šilutės dvaro ir miško parko želdiniai. Viešos erdvės išsiskyrė didesne augalų įvairove, gausesnėmis svetimžemių rūšimis. Sodinta paprastieji kaštonai ir vietinės mažalapės ir atvežtinės didžialapės liepos, vėliau išplito platanalapiai klevai, raudonieji ąžuolai, baltažiedės robinijos (lot. Robinia pseudoacacia), vienapiestės ir graužinės gudobelės (lot. Crataegus monogyna), juodosios, piramidinės ir baltosios tuopos, tujos, sidabrinės eglės ir kita.

Dar skaitykite: parkai, kopos, kapas.

L: Tatoris J. Senoji Klaipėda. Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. V., 1994; Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. V., 1995; Zembrickis J. Klaipėdos karališkojo Prūsijos prekybos miesto istorija, t. 1–2. Klaipėda, 2002–2004; Klimka L. Žmogus ir gamta etninėje kultūroje: medis lietuvio pasaulėjautoje // Kultūros aktualijos. 2005, nr. 4; Purvinas M., Purvinienė M. Kapinės Mažojoje Lietuvoje. Jų tyrimai // Šilokarčema. 2008 VII 22; Satzungen des Verschönerungs Vereins für Heydekrug-Szibben. Heydekrug, 1899; Insterburg als Gartenstadt // Insterburger Brief. 1998, Nr. 1–2.

Egidijus Bacevičius

Gražina Žumbakienė

Iliustracija: Miškininkas Šmidingas su žmona, Štelmacherio dukra, kilusia iš Juodkrantės, ir Carlas Hilgendorffas, Dumpių dvaro savininkas, pasodinęs šį mišką, prie jo garbei pastatyto paminklinio žymens, 1934 / Iš laikraščio „Šilainės sodas“, 2009 XI 10

Iliustracija: Sargenavos pakrantė (Semba), iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Unguros miškas žiemą, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Liepų alėja prie Rūsių malūno tvenkinio, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Kuršių nerijos kopos, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Apželdintos laukininkų sodybos Nemuno deltoje, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio