sula

sulà, pavasarį iš medžių tekančios sultys. Ją išgaudavo iš beržų, rečiau klevų: kamieno apačioje išgręždavo skylę, įstatydavo tulę (gaidį), per kurią sula subėgdavo į kibirą, pastatytą ant žemės. Lietuvininkai sulą gėrė šviežią. Iš beržo sulos virdavo putrą, kurią gerdavo su duona, arba raugindavo statinėje, pridėję ąžuolo žievių ir aviečių šakelių. Martinas Tydecks mini, kad Graumenės apylinkėse XX a. pradžioje gręžti beržai ir leista sula, kurios kasdien prisipildydavo keli kibirai. Sula rauginta ir gerta dagos dienomis.

L: Tydekas M. R. Žvilgsnis atgal // Lietuvininkų žodis. K., 1995.

Vacys Milius