teisinė sistema

téisinė sistemà, teisės normų, principų ir teisę įgyvendinančių institucijų visuma bei jų veikla. Mažoji Lietuva (kaip ir visa Prūsija) viduramžiais vieningos teisės sistemos iš esmės neturėjo, dominavo teisinis partikuliarizmas. Iki vokiečių kolonizatorių atėjimo pagrindinis teisės šaltinis buvo teisinis paprotys. Kryžiuočių ordinas, įkūręs valstybę prūsų žemėse, atsinešė ir savo teisę; 1233 suteikta miesto teisė Kulmui ir Torunei (antrąkart 1251). Kulmo teisė tapo pagrindiniu teisės šaltiniu Ordino valstybėje ir vadinta didžiąja chartija (lot. magna charta). Kulmo teisė buvo suteikta atskiriems Prūsijos miestams, kurie šią teisę iki XVI a. vykdė gausiai leisdami vilkierius – vokiečių teisę turinčių miestų vidaus nuostatų rinkinius. Kulmo teisė kaip miestų teisė buvo skirta ir vokiečių kolonistams, jų dvarams, siekiant įsisavinti užgrobtas žemes, rūpintis dvarų ir valstybės gynyba; ja buvo reglamentuota karinė prievolė, paveldėjimo teisė, mokesčiai. Pavieniams vokiečių dvarininkams buvo suteikiamos papildomos privilegijos steigti kaimus, smukles, bažnyčias, patronato ar prezentacijos teisė. Dvarininkai gavo jurisdikcijos teisę savo pavaldiniams. Jurisdikcija pagal nusikaltimo pavojingumą skirta į mažąją ir didžiąją. Viešose vietose padarius nusikaltimą asmuo atsakydavo valdovo teismuose. Pavieniams vietiniams gyventojams (lietuviams, lenkams ir kitiems) Ordinas t. p. suteikdavo Kulmo teisę, bet jų teisės būdavo siauresnės nei vokiečių, jie negaudavo didžiosios jurisdikcijos teisės ir negalėdavo teisti savo valstiečių, tačiau patys tokios teisės turėtojai patekdavo ne į vietos teismų jurisdikciją, o į Ordino magistro komtūrų arba vyskupo fogtų teismą. Šalia Kulmo teisės buvo vadinamoji prūsų teisė. Tai paprotinė teisė, kuria naudojosi laisvieji vietiniai gyventojai. Didelė dalis šių paprotinių normų 1340 Ordino iniciatyva buvo užrašyta ir Pamedės laisvųjų prūsų susirinkime patvirtinta kaip Prūsų teisynas (lot. Jura Prutenorum; dar vadinamas Pamedės teisynu); ankstyvoji teisyno redakcija susidėjo iš 86 straipsnių, vėlyvoji (1433) – iš 129; teisynas taikytas tik laisviesiems prūsams, ir šį socialinį statusą prūsas privalėjo įrodyti. Daug Prūsų teisyno normų skirta baudžiamajai teisei ir teismo procesui. Baudžiamosios teisės normomis siekta apginti vokiečių teises, todėl veikos, nukreiptos prieš kolonistus, laikytos valstybinio pobūdžio nusikaltimu, taikant kaltumo prezumpciją. Bausmių sistemoje vyravo kompozicijos principas, siekiant atlyginti žalą nukentėjusiam. Teismo procesas buvo rungtyniškojo pobūdžio – kai teismo vaidmuo pasyvus, o šalys – aktyvios. Be teisėjo teismo procese dalyvavo kamereriai (iždininkai) arba pakamereriai (vietos pareigūnai –– iždininkai, kurie teismo procese fiksuodavo besibylinėjančių šalių įrodymus; teisynas mini žaizdų parodymą kamereriui ar pakamereriui), tvirtinę įrodymus ir rūpinęsi bendra tvarka teisme. Įrodymų sistemoje išskirtinis dėmesys buvo skiriamas priesaikoms. XVI–XVII a., siekiant išvengti kylančių prieštaravimų tarp feodalų ir miestiečių luomų, bandyta kodifikuoti ir atnaujinti teisę Prūsijos karalystės parlamente (landtage). Tokie teisės aktai gavo Žemės nuostatų pavadinimą (vok. Die Landesordnung) ir buvo pripažinti kaip visuotinai privalomi. 1529 Žemės nuostatais buvo iš esmės atnaujinta Kulmo teisė, ji pavadinta Jus Culmense Correctum. Šie ir vėlesni nuostatai užpildė Kulmo teisės spragas ir įvedė naujas valstybė valdymo, proceso teisės, nuosavybės, paveldėjimo, sutarčių, baudžiamosios teisės nuostatas. Esminiai pokyčiai Prūsijos teisės sistemoje įvyko XVIII amžiuje. 1794 įsigaliojo Bendrasis Prūsijos provincijų krašto teisynas (vok. Das Allgemeine Landrecht für preussischen Staaten) Prūsijos aktų kodeksas. Jame kodifikuota beveik visa tuo metu galiojusi Prūsijos teisė, apėmusi baudžiamąją, civilinę, vekselių, prekybos teisę, dalį valstybinės, administracinės ir proceso teisės. Savo struktūra šis teisynas panašėjo į specializuotų kodeksų rinkinį; jį sudarė daugiau nei 19 000 straipsnių. Teisynas buvo padalytas į 2 dalis – bendrąją ir specialiąją. Bendrojoje dalyje išdėstytos daiktinės ir prievolinės teisės normos, skirtos visiems Prūsijos pavaldiniams. Specialioji dalis reglamentavo specializuotus teisinio reguliavimo dalykus: bendrąsias valstybės valdžios, administracijos ir policijos įstaigų veiklos taisykles, socialinės paramos normas; joje užfiksuota baudžiamasis kodeksas, luomų teisės ir pareigos, normos, reglamentavusios šeimininkų ir tarnų santykius, santuokos ir šeimos teisė. Teisyne atsispindėjo Apšvietos epochos absoliutizmo pagrindinės nuostatos – nekeisti santvarkos ir išlaikyti luominę visuomenę. Pasitelkiant teisę siekta sukurti tokią valstybę, kurioje monarchas tiksliai ir aiškiai nurodo kiekvieno valdinio vietą ir padėtį valstybėje, garantuojant asmens paklusimą valstybės valdžiai. Šis teisynas pasižymi detaliu visuomeninių santykių (t. p. žmonių asmeninio gyvenimo) reglamentavimu. Teisėjai įstatymą privalėjo vykdyti paraidžiui, draudžiant teisės normų aiškinimą ar naujų teisės normų kūrimą. Šiuo teisynu iš esmės buvo pašalinta viduramžiais vyravusi kazuistika civilinėje ir baudžiamojoje teisėje. Proceso teisė kodifikuota leidžiant atskirus įstatymus: Baudžiamojo proceso įstatymą (vok. Die Kriminalprozessordnung, 1717) ir Prūsijos civilinio proceso įstatymą (vok. Die Zivilprozessordnung, 1793). XIX a. Prūsija pradėjo vienyti vokiečių žemes, vykdė reformas valstybės viduje. 1850 I 31 priimta konstitucija Prūsijos konstitucinė chartija, kuri įtvirtino unitarinę monarchiją. Buvusios Šiaurės Vokietijos sąjungos pagrindu 1871 IV 16 priėmus konstituciją, juridiškai buvo įteisinta Vokietijos imperija. Konstitucijoje įtvirtinta federacinė valstybė, tačiau su aiškiu Prūsijos pirmavimu valstybinėse institucijose. Vokietijos imperijoje imtasi kodifikuoti teisę, siekiant panaikinti teisinį partikuliarizmą. 1872 įsigaliojo baudžiamasis kodeksas – Baudžiamojo įstatymo knyga. Kodeksas susidėjo iš Įvadinių nuostatų ir 2 dalių. Jis įtvirtino klasikinės baudžiamosios teisės nuostatas. Nusikalstamos veikos pagal pavojingumą suskirstytos į 3 kategorijas: nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas. Didelė šio kodekso straipsnių dalis skirta valstybiniams nusikaltimams, nusikaltimams prieš asmenį ir nuosavybę. Privatinėje teisėje liko teisės dualizmas: atskiri prekybos (vok. Allgemeines deutsches Handels gesetzbuch, 1861) ir civilinis (vok. Bürgerliches Gesetzbuch, 1900) kodeksai. 1900 Vokietijos civilinis kodeksas išsiskyrė pandektine (kai civiliniame kodekse išskiriama bendroji dalis, kuri susideda iš bendro pobūdžio normų, taikomų visiems civilinės teisės institutams) struktūra, juridinių sąvokų tikslumu; jį sudarė 5 knygos: pirmojoje buvo bendroji dalis, antrojoje – prievolinė teisė, trečiojoje – daiktinė, ketvirtojoje – šeimos ir penktoje – paveldėjimo teisė. Kodeksas įtvirtino fizinius ir juridinius asmenis, jau socializuotą, neabsoliučią nuosavybę, akcentavo draudimą piktnaudžiauti savo teisėmis, šeimos teisėje apribojo vyro teises žmonos atžvilgiu. Vieninga teismų sistema buvo reglamentuota tik 1877 Vokietijos imperijos teismų santvarkos įstatymu, kuris galiojo ir Klaipėdos krašte po 1923 (su nežymiomis pataisomis). Žemiausias teismas buvo valsčiaus, tačiau jis netapatintas su valsčiaus administracinėmis ribomis. Valsčiaus teismo teisėjas vienasmeniškai nagrinėjo civilines bylas ir privataus kaltinimo baudžiamąsias bylas, su šefenais (posėdininkais), kurių balsas buvo lygus teisėjui, sprendė visas kitas baudžiamąsias bylas. Apygardos teismas kaip apeliacinė ir aukštesnioji teismo instancija nagrinėjo krašto valsčių teismų sprendimų apeliacijas, t. p. buvo pirmoji instancija byloms, nepatekusioms į valsčiaus teismų kompetenciją. XX a. Vokietijoje atsirado konstitucinės santvarkos pokyčių. 1919 VIII 11 priimta Weimaro konstitucija paskelbė Vokietiją respublika (Weimaro respublika). Šioje konstitucijoje deklaruojamas tautos suverenitetas, įtvirtinama respublikinė federacija; valstybės institucijos: tautos atstovaujamoji institucija Reichstagas 4, federalinė institucija Reichsratas, vykdomoji valdžia – prezidentas ir reichskancleris, vadovaujantis parlamentinei vyriausybei. Ši konstitucija įtvirtino piliečių lygiateisiškumą, asmens pagrindines teises ir laisves. Kitokia teisės ir teisinės sistemos raida XX a. susiklostė Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje – Klaipėdos krašte. 1919 pagal Versalio taikos sutarties 99 straipsnyje, motyvuojant lietuvių gyventojų daugumos pozicija, ši teritorija atskirta nuo Vokietijos ir imta valdyti Santarvės valstybių kondominiumo teisėmis. 1920 I 10 Klaipėdos kraštą ėmė administruoti Prancūzija, kurios karinė administracija paskelbė, kad krašte lieka galioti Vokietijos teisė. 1923 kraštui prisijungus prie Lietuvos, krašto valdymą perėmė Lietuvos Respublika. 1924 V 8 pasirašyta Santarvės valstybių ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl Klaipėdos krašto susidėjo iš 4 dalių: Klaipėdos krašto konvencijos ir 3 priedų – Krašto statuto (Klaipėdos krašto statutas), Klaipėdos uosto ir Tranzito, kurie laikyti konvencijos sudėtine dalimi. Krašto statutas tapo pagrindiniu krašto konstituciniu aktu. Krašto statuto 1 straipsnis įsakmiai nurodė, kad krašto autonomija, būdama Lietuvos valstybės suvereniteto sudėtine dalimi, naudosis įstatymų leidybos, teismų, administracijos ir finansų autonomija Statuto nustatytose ribose. Statuto 5 straipsnyje detalizuota išimtinė krašto kompetencija, nustatyta, kad kraštas turi įstatymų leidybos teisę civilinėje, baudžiamojoje, žemės ūkio, miškų, prekybos, socialinės apsaugos ir darbo teisėje. Apibrėždamas Klaipėdos krašto autonomiją Statutas nustatė griežtas ir detalias autonomijos ribas; jo 7 straipsnis atribojo krašto ir Lietuvos valstybės kompetenciją pagal principą: kas Statutu nepriskirta autonomijai, tas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai. Klaipėdos kraštas, vykdydamas savo autonomiją, privalėjo vadovautis ne tik Statuto nuostatomis, bet ir Lietuvos konstitucija. Tokiu būdu Klaipėdos krašte liko galioti didelė dalis Vokietijos teisės šaltinių. Klaipėdos krašto autonomijos institucijos galėjo palikti krašte galioti buvusius įstatymus arba išplėsti Didžiosios Lietuvos įstatymų galiojimą krašte, tačiau tai jos darė tik tiek, kiek neprieštaravo Lietuvos konstitucijai ir Klaipėdos krašto konvencijai.

Dar skaitykite: prūsiškoji teisė, miestų teisės.

L: Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. V., 1948; Maksimaitis M. Lietuvos teisės šaltiniai 1918–1940 metais. V., 2001; Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V. ir kt. Lietuvos teisės istorija.V., 2002; Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. V., 2002; Šapoka G. Lietuvos suvereniteto galiojimo problema Klaipėdos krašte Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo kontekste // Jurisprudencija, t. 52 (44). 2004; Planitz H., Eckhardt K. A. Deutsche Rechtsgeschichte. Graz-Köln. 1971; Berg T. Landesordnungen in Preußen vom 16. bis zum 18. Jahrhundert. Lüneburg, 1998; Wesel U. Geschichte des Rechts: Von der Frühformen bis zu Gegenwart. München, 2001.

Gintaras Šapoka

Iliustracija: Karaliaučiaus teismo rūmai, 1927 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Prūsijos teisynas, 1721 / Iš knygos „Deutsche Staatenbildung und Deutsche Kultur im Preußenlande“, 1931

Iliustracija: Įsakas dėl LDK ir Lenkijos pirklių apsaugos, 1737 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Priekulėje buvusio kalėjimo pastatas, 1995

Iliustracija: Konvencija dėl Klaipėdos krašto, 1927 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Vokas su Klaipėdos valsčiaus teismo antspaudu. 1927 / Iš Vyganto Barkausko rinkinio