prūsiškoji teisė
prsiškoji téisė (lot. ius pruthenicale, vok. preussisches Recht), veikė Kryžiuočių ordino valstybėje greta Kulmo teisės, Magdeburgo teisės ir lenkiškosios. Dažniausiai prūsiškoji teisė figūravo kaip žemės valdymo teisė. Ji pradėjo atsirasti XIV a. viduryje Ordino prūsams išduodamuose dokumentuose. Iš pradžių prūsiškoji teisė vadinta paveldimąja teise (lot. ius hereditarium, vok. Erbrecht). Ordino vadovybės 1300 prūsui Nautingui išduotame dokumente rašyta: suteikėme prūsui Nautingui ir jo įpėdiniams paveldimąja teise nuolatinai valdyti 3 akus Veržio miško, kurį jis ruošiasi išrauti, drauge su pievomis, jam mūsų brolių nurodytomis, ir su kitais prie to priklausiniais, atleisdami nuo dešimtinės teikimo ir valstietiškų tarnybų jungo. Didžiojo magistro Konrado von Jungingeno 1404 nurodyme Varmės vyskupystės kapitulai rašyta: jei miršta žmonės, kurie savo privilegijose turi užrašymus nei kulmiškąja, nei prūsiškąja teise, bet paveldimąja teise, tai visi turtai turi atitekti valdžiai lygiai taip kaip ir prūsiškojoje teisėje. Nemažai prūsiškosios teisės nuostatų įtraukta į Prūsų Teisyną (lot. Jura Prutenorum), kuriame užrašytos prūsų sukurtos arba iš prūsų paprotinės teisės perimtos nuostatos. Erazmus Stella, remdamasis prūsų padavimais, Prūsos valstybės įkūrėju laikė Vaidevutį, kuris esą išleido tokius nuostatus: 1) joks šeimos galva neturi maitinti daugiau vaikų bei vergų, kaip kad yra reikalinga jo darbams, o kitus jis turi parduoti arba užmušti; 2) neturi auginti vaikų, kurie būtų nenaudingi bei iš prigimties luoši ar nepajėgūs dirbti; 3) sūnui nebaudžiamai leista pasmaugti tėvą, slegiamą senatvės ar dėl jėgų silpnumo nedirbantį laukų; 4) šeimos galva, kuris vestų merginą vaikams susilaukti, vis tiek ar ji būtų vergė, ar laisva moteris, – turi ją su savim laikyti savo pirkioje ir ją maitinti; 5) vaikams gimdyti drausta išvesti merginą kitokia teise negu kad pateikiant tam tikrą atpildą, tarsi nuperkant pinigais; 6) turi būti baudžiami moterystės ardytojai. Simono Grunau ir Luco Davido kronikoje rašyta, kad pirmąjį įstatymą išleido Brutenis. Aptartas ir šeimos gyvenimas (pvz., kad vyras tegalėjęs turėti tik 3 moteris). Sudeginimo bausmė grėsė už svetimoteriavimą; už 3 vagystes bausta mirtimi, atiduodant nusikaltėlį šunims suėsti. Adalberto biografijoje teigta, kad prūsai jam šaukę: Mus ir visą šią valstybę, kurios vartais mes esame, valdo bendras įstatymas ir viena gyvenimo tvarka. O jūs gi, kurie esate kito ir nežinomo įstatymo, jei šią naktį nepasitrauksite, tai rytoj neteksite savo galvų. Tad prūsai ne tik turėjo senąją prūsiškąją teisę, bet ir ja rūpinosi. Prūsų Teisyne buvo ir vokiečių interesus ginančių straipsnių: kiekvienas vokietis palieka ir turi būti teistas savo vokiškoje teisėje. Prūsiškosios teisės turėtojų teisinė būklė, palyginti su kulmiškosios teisės turėtojais, buvo prasta: prūsai negalėjo savo valdyto leno perleisti, pakeisti, užstatyti ar palikti testamentu. Laisvasis prūsas tik išimtinais atvejais savo žemę galėjo parduoti ar sukeisti, gavęs ypatingą krašto valdovų leidimą (juos kartais gaudavo valdžiai įsiteikę prūsai). Pagal prūsiškąją teisę laisvieji prūsai savo žemę valdė besitęsiančia paveldėjimo teise, tačiau paveldėti galėjo tik vyriškosios linijos atstovai, o moterims paveldėjimas pereidavo itin retai. Laisvųjų prūsų palikimas buvo nedalomas. Paveldėjimo teisė pereidavo vyriausiajam sūnui arba tam, kuris atrodė patikimesnis Ordinui. Neretai prūsai, nepaisant jų paveldėjimo dokumentų, buvo išmetami iš turėtų ūkių, kai reikėjo kur nors apgyvendinti vokiečių kolonistus. Varmės vyskupijos 1337 išduotame dokumente rašyta: Mes paėmėme iš padorių vyrų Tungeno ir jo sūnaus Macko – jų įdirbtus laukus, kur jie anksčiau turėjo savo buveinę, ne dėl kokio jų netinkamumo, bet dėl vyskupijos naudos, kadangi kaip tik ten ateityje bus steigiamas vokiečių kaimas. Ir suteikėme mes už jųjų laukus minėtiems vyrams (...) ir jų tikriems įpėdiniams 4 akus Sandalo lauke paveldimąja teise laisvai valdyti. Prūsai, neturėję jokių užrašymo dokumentų, greičiausiai varyti iš savo ūkių, neatsižvelgiant į prūsiškosios teisės nuostatas. Laisvieji prūsai retai gaudavo ir pagal prūsiškąją teisę priklausiusius laisvuosius metus, per kurios jie būtų laisvi nuo bet kokių prievolių. Tokios privilegijos dažniau teiktos vokiečių kolonistams. Prūsai neturėjo ir savo luominių teismų: jie teisti Ordino komtūrų arba vyskupo įgaliotinių. Tik į civilinių bylų nagrinėjimą įtraukti platesni laisvųjų prūsų sluoksniai (1347 dokumente rašyta: mes, patariami ir liepiami mūsų karalių (kunigų) ir kitų kamerijos senų vyrų (seniūnų), pripažįstame ir duodame valdyti Pamaudui pusę visų turtų...). Kartais prūsiškoji teisė veikė ir kaip baudžiamoji teisė (1315 didžiojo magistro prūsams Viltautui ir Uogintui išduotame užrašymo dokumente parašyta, kad nužudymų ir kitose bylose jie vadovausis prūsiškąja teise). Kartais prūsiškoji teisė taikyta, kai ir priešinga bylos šalis būdavo prūsiškosios teisės turėtojas. Jei kita šalis buvo kulmiškosios teisės turėtojas, tai ir laisvajam prūsui taikyta ši teisė. Baudžiamosios teisės pagrindą sudarė senoji paprotinė teisė, tačiau Ordino magistrai įvedė įvairių papildymų. Prūsų Teisyne (1340) nurodyta: jei prūsas sugėrė su kitu taurę ar puoduką, tai jis turi pirmas iš šviežio pradėti: jei jis to nepadarys ir bus tai įrodyta 2 ar 3 liudytojais, tai jis už tai turės atsakyti savo kaklu. Taip saugotasi nunuodijimo (teisyne rašyta: tarp prūsų labai paplitęs nuodų davimas iš seniausių laikų: kada jie buvo Ordino įveikti, tai jie, patekę įkaitais, duodavo krikščionims daug gerti ir dažnai su nuodais. Nuo to yra miręs ne vienas žymus didvyris). Tarp baudžiamosios teisės nuostatų, taikytų tik prūsams – gėrimo apribojimas per šermenis. Krašto tvarkos įstatyme 1427 I 27 parašyta: taip pat per šermenis (vok. Czu der sirmen), kurias prūsai paprastai ruošia, neturi būti išgerta daugiau kaip statinė alaus: nusižengimą bausti 3 geromis markėmis. Tai minėta ir vėliau. Tiems prūsams, kurie veikė prieš kryžiuočius prūsų sukilimų metu, taikytas principas – kaklas už kaklą, ranka už ranką, t. y. jei būtų sužeistas ar užmuštas koks kryžiuočiams palankus prūsas, tai jo skriaudikas turi būti nužudytas arba suluošintas (tačiau bausmės taikymas paliktas nuskriaustojo artimųjų valioje). Baudžiamųjų įstatymų žiaurumą prūsams patvirtina ir 1422 karteziečių vienuolio laiškas: Baisesnio teismo nežinoma krikščioniškuose kraštuose, kaip pas Ordiną atžvilgiu baudžiauninkų arba ne vokiečių ir prūsų. Prūsai kartu su nepriklausomybe prarado ir savo teismų santvarką. Jei jie ypatingąja Ordino malone nebuvo prilyginti vokiečių kolonistams, tai tiesiogiai priklausė komtūrų jurisdikcijai (o prūsiškoji teisė laikyta žemesne, lyginant su atvykėlių teise). Dalis baudžiamosios teisės nuostatų, taikyta ir prūsams, ir vokiečiams. Vienas seniausių tokių įstatyminių aktų (1286 Karaliaučiuje) skelbė: jei mūsų mieste vagystę įvykdys prūsai arba žemiai, tai tame mieste jie bus teisiami mūsų viešpačių, būtent minėtųjų brolių. Jei koks vokietis apvogtų kokį prūsą ar žemį, tai išsilaisvins ta pačia pinigų suma, kokia kad prūsas ar žemis turėtų išsilaisvinti įvykdęs panašią vagystę (už ¼ markės vagystę grėsė mirties bausmė (galėjo išsipirkti už 17 markių), už mažesnę vagystę grėsė viešas plakimas arba išpirka). Vokiečiai buvo turtingesni nei prūsai, todėl sumokėti išpirką jiems buvo lengviau, o prūsai dažniausiai atsakydavo savo gyvybe. Vokiečių teisėje piniginis išsipirkimas buvo populiaresnis nei prūsiškojoje teisėje, kur nusikaltėlio likimas dažnai priklausė nuo nukentėjusiųjų valios. Ordinas vėliau prūsams buvo įvedęs atsipirkimo už nužudymą baudas, priklausomai nuo laisviesiems prūsams suteiktos padėties valstybėje. I kategorijos laisvųjų prūsų, turėjusių Didžiąją prūsiškąją teisę (lot. Ius maius Prutenicale) ir nusipelniusių Ordinui (pvz., sūduvis Luprechtas pasidavęs Ordinui su 1000 žmonių), gyvybės vertė buvo 60 M; II kategorijos (prūsai, gavę iš Ordino žemės už įvairius nuopelnus) – 30 M (kartais 32 ar 20 M); III kategorijos (kaimo seniūnai) – 16 M. 60 ir 30 M suma nustatyta už keleto žmonių nužudymą. Teisyne nurodyta, kad prūsų gyvybė buvo beveik 2 kartus mažiau įkainota nei vokiečių valstiečių ir tik keli prūsai buvo lygūs su jais. Prūsų teismuose buvo ir priesaikos pagalbininkų – teisminio proceso dalyvių, kurie savo priesaikomis sustiprindavo proceso šalies pareiškimus. Teismuose turėjo būti tam tikras jų skaičius, dažniau priklausomai nuo teisiamojo padėties visuomenėje. Prūsų Teisyne 1340 nurodyta 6, 11 ar net 12 tokių žmonių (vok. tokiose bylose užtekdavo 7 (kartais 1 ar 2) pagalbininkų). Laisvieji prūsai, vadovavęsi prūsiškąja teise, turėjo mažiau teisių už kitus krašto gyventojus. Vėlesniais laikais prūsų teisės buvo dar labiau suvaržytos.
L: Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948.
Iliustracija: Prūsų krivis su krivūle, XVII a. pabaiga / Iš M. Praetoriaus „Deliciae Prussicae...“ rankraščio