patarimai

patarmai, kunigų bei visuomenės veikėjų pamokymai krašto žmonėms. Iki Reformacijos (XVI a.) Prūsijoje kunigai ragino žmones laikytis krikščioniškojo mokymo, atsisakyti pagoniškų papročių, stabmeldystės. Šie patarimai daugiau įtakos turėjo vokiškai kalbėjusiems krašto gyventojams, o lietuvininkams ir prūsams jie beveik netaikyti, tad šie ir toliau praktikavo įvairias pagoniškas apeigas. Kadangi tarp lietuvininkų krikščionybė Reformacijos metu dar nebuvo pakankamai įsitvirtinusi, liuteronų kunigai uoliai mokė žmones atsisakyti pagoniškų papročių ir tikėti į švenčiausiąją Trejybę. Martynas Mažvydas ragino parapijiečius nustoti garbinti medžius, žalčius, kaukus, aitvarą, pagoniškus dievus (Lauksargį, Žemėpatį, Perkūną). Siekdamas įtvirtinti liuteronybę jis ragino žmones nustoti laikytis katalikiškų tradicijų, nevažinėti į atlaidus Didžiojoje Lietuvoje, nedeginti žvakių šventiesiems ir neprašyti jų užtarimo. Jiems patarta mokytis Katekizmo, maldų, giesmių; žmonės raginti dažnai priimti altoriaus sakramentą. Ortodoksijos periodu kunigai ragino žmones laikytis krikščioniško gyvenimo ir moralės, daug dėmesio skyrė polemikai su katalikybe. Jonas Bretkūnas ir kiti ragino žmones paklusti luominei santvarkai, netinginiauti, barė už lankymąsi karčemose, skatino laikytis krikščioniško pašaukimo pasaulyje. Pietizmo laikais kunigai patarė vengti šokių, žaidimų, kitų pasilinksminimų. Didaktika ir tėviški pamokslautojo (arba viežlybųjų būrų lūpomis išreikšti) patarimai ypač būdingi pietisto Kristijono Donelaičio poemai Metai. Autorius vis priminė darbus pagal metų laikus, mokė būrus, kaip reikia atlikti įv. darbus, smerkė tinginystę, ragino išlaikyti gražius lietuviškus papročius ir kalbą. Racionalizmo laikotarpiu iš sakyklų žmonėms skelbti pamokslai kasdieninio gyvenimo klausimais, jie supažindinti su moderniais žemės įdirbimo bei vandens valymo metodais, higienos laikymusi. Pirmoji periodinė spauda Mažojoje Lietuvoje buvo religinio pobūdžio. Laikraščiuose skelbti pamokslai-patarimai visoms religinių švenčių dienoms (apie krikščionišką pasielgimą, ant apširdyjimo ir panašiai), raginantys siekti Dievo karalystės doru elgesiu. Prūsijos valdžia savo apsakymais, gromatomis, paliepimais smulkmeniškai reguliavo pavaldinių gyvenimą (drausta nešioti vyžas, kirsti ąžuolaičius, liepta saugotis nuo maro ir kitų limpamų ligų, naikinti varnas ir žvirblius, nelaikyti palaidų šunų ir kita). Šie valdžios patarimai privaloma tvarka kunigų skelbti per pamaldas bažnyčiose. Liuteronų kunigai (vėliau ir sakytojai) savo patarimais stiprino lietuvininkų pamaldumą, dorovę, smerkė girtuoklystes, palaidą gyvenimą. Aukštos moralės kunigai ir jų šeimos buvo sektini pavyzdžiai parapijiečiams. Sektinų patarimų pateikė išeivijoje atsidūręs Vydūnas: būtina saugotis atsidavimo toms galioms, kurios ardo tautos žmonių santykius net išeivijoje. Tai esą demoniškosios jėgos, kurios siekia vien naikinti, kas gera, gyva, šviesu. Reikia būti kukliam ir taip pasitikti kitus. Jei griaunami santykiai tarp žmonių, nuolat didėjanti tamsa užplūsta žmones, didina jų skausmus ir marina juose esmiškąjį žmoniškumą. Nors tokie žmonės ir kalbėtų apie Dievą, vis prisimena žodis: Tie žmonės artinasi man savo lūpomis, bet jų širdis liekasi atstu nuo manęs. Todėl ypač tamsiais laikais reikia pasistengti gyventi Dievuje ir pildyti žodžius: Mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie jus sekioja, tada būsite vaikais dangiškoje savo Tėvo.

L: Vydūnas. Sektini patarimai // Keleivis. 1953, Nr. 6 (23).

Darius Petkūnas

Algirdas Žemaitaitis

MLFA