Mažosios Lietuvos
enciklopedija

aitvaras

mitinė būtybė, namų dvasia.

áitvaras, kaũkas, mitinė būtybė, namų dvasia. Tikėta, kad aitvaras skalsina ir gausina savo šeimininko gėrybes, padeda prižiūrėti arklius ir atneša gėrybių (paėmęs iš kaimynų). Sakmėse, užrašytose žemaičiuose ir Mažojoje Lietuvoje, aitvaras dar vadinamas kauku. Užfiksuoti ir kiti pavadinimai: lietuviški – skalsininkas, gausinėlis, skolinti iš kaimyninių tautų – pūkis, giliukas, damavykas, sparyžius, kutas, koklikas. Vėlesniuose sakmių variantuose namų dvasia vadinama velniu, velniūkščiu. Žmonės, namuose laikantys aitvarą, sakmėse vertinami prieštaringai. Pastangos prisijaukinti aitvarą aplink namus barstant grūdus, girdant arklius su pelenais, į jaują arba ant aukšto nešant kiaušinienę, kukulius ar gaidžių skiauteres vertinamos teigiamai. Sėkme buvo laikoma ir aitvaro išperinimas iš gaidžio ar kuilio kiaušinio, dedamo į stebulę arba šeimininko ilgai nešiojamo po pažastimi. Tačiau į aitvarą, pirktą Rygoje, Karaliaučiuje ar Liepojoje, žiūrėta neigiamai; pirkėjas turėjo išsižadėti tėvų ir Dievo, po to paprašyti velnio, kad pačiai į širdį įlįstų. Ilgainiui požiūris į aitvarą keitėsi. Pasakojimuose apie bandymus sustabdyti skrendantį ir turtus nešantį aitvarą sakoma, kad tai pavojinga: žmogus apleidžiamas utėlėmis ar niežais, kyla pavojus jo gyvybei. Nešančiais šeimininkui gėrybes iš kaimynų aitvaro bandyta nusikratyti. Tikėta, kad aitvarą turintis žmogus sunkiai miršta arba jo siela po mirties atitenka velniui. Dažni pasakojimai apie turtingų šeimininkų santykius su aitvarais. Samdiniams, supykdžiusiems juos, neleisdavo įeiti į namus, užmušdavo. Aitvaras įsivaizduojamas įvairiais pavidalais – skrendančiu ugniniu kamuoliu, juosta, rankšluosčiu; gali būti gyvūnu – juodu gaidžiu, juodu katinu, rupūže ar ilgas kaip šienkartė. Ypač retose iš lietuvininkų užrašytose sakmėse aitvarai dar įsivaizduojami pelytėmis, kurios sakosi atnešusios penkias ar septynias statines grūdų, nematomais padarėliais, sidabriniu šaukšteliu nugriebiančiais grietinę, ar rudu šunyčiu, gausinančiu šeimininkės mušamą sviestą.

Bronislava Kerbelytė