Mažosios Lietuvos
enciklopedija

Perkūnas

Perkūnas, vienas iš 3 svarbiausių ↑ prūsų dievų, jų dievų panteono centrinė figūra. Jis valdė atmosferos reiškinius – griaustinį, žaibą, lietų. Kilme siejosi su indoeuropiečių mitologija, atspindėjo ideologijos pagrindinius bruožus. Perkūno garbinimas buvo būdingas visoms baltų gentims. Percunis pirmą kartą paminėtas ↑ Elbingo žodynėlyje (XIII–XIV a.). Vardas siejamas su lot. quercus – ąžuolas (Perkūno medis), kildinamas iš perti (mušti…

Perknas, vienas iš 3 svarbiausių prūsų dievų, jų dievų panteono centrinė figūra. Jis valdė atmosferos reiškinius – griaustinį, žaibą, lietų. Kilme siejosi su indoeuropiečių mitologija, atspindėjo ideologijos pagrindinius bruožus. Perkūno garbinimas buvo būdingas visoms baltų gentims. Percunis pirmą kartą paminėtas Elbingo žodynėlyje (XIII–XIV a.). Vardas siejamas su lot. quercus – ąžuolas (Perkūno medis), kildinamas iš perti (mušti, smogti). Perkūno atvaizdas buvo Rikojote, garbinamame ąžuole. Anot Erazmo Stellos, prūsai garbinę perkūniją ir žaibus. Christophas Hartknochas rašė: Simono Grunau aprašytieji svarbiausi dievai panašūs į šiaurės germanų; gotų laikais prūsai garbinę saulę, mėnulį ir žvaigždes. Grunau pagrindiniu prūsų dievu laikė ne Perkūną, o Pikulą; jis Prūsijos kronikoje rašė: karaliaus Videvučio vyriausias sūnus Litpas, prisiekdamas dievams, atsakęs: Aš pažadu ir, jei aš nesilaikyčiau savo žodžio, tai tegu nubaudžia mane mano dievas Perkūnas, tegu užmuša mane savo ugnimi. Perkūno šauktasi dėl oro, kai reikėdavo lietaus arba giedros, kad griausmas ir žaibas nepadarytų žalos. Tikėta, kad per audrą dievai šneka su krivaičiu ir kitais vaidilučiais. Perkūnas minėtas ir Sūduvių knygelėje (apie 1520–1530), apibūdintas tik po žemės dievų kaip griaustinio, žaibo ir lietaus dievas. Į Perkūną kreiptasi per aukojimo šventę po derliaus nuėmimo. 1530 Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose tarp kitų sūduvių dievų minėtas ir Perkūnas (Parcuns). Martyno Mažvydo raštuose Perkūnas apibūdintas kaip žemesnio rango dievybė; jo Katekizme rašyta: kai kurie žmonės darydavę Perkūnui įžadus. Apie 1546 laiške Jurgiui Sabinui Apie senųjų livoniečių ir prūsų religiją ir aukojimus Johannesas Maleckis griausmo dievą Perkūną vadino Pargnus; jo šauktasi ir per ožio aukojimą. Lucas Davidas Prūsijos kronikoje (1583, I knyga) minėjo Perkūną kaip vieną iš 3 aukščiausių dievų. Jonas Bretkūnas savo Chronicon des Landes Preussen [Prūsų krašto kronika] prieš 1588 rašė: sūduviai garbino 14 dievų, tarp jų ir Perkūną kaip griaustinio, žaibo ir lietaus dievą. Per Pergrubijaus šventę sūduvių Viršaitis melsdavo dievą Perkūną, kad jis teiktųsi duoti palankų bei tinkamu laiku lietų ir nublokštų Pikulą su jo valdiniais Pikuliūnais. Bretkūnas teigė, kad skandinavai į Prūsiją atnešę 3 dievaičius: Pikulą, Perkūną ir Patrimpą. Perkūnas buvęs piktas vyriškis su liepsnų vainiku, garbanotas ir tamsus, piktai žvelgęs į Patrimpą. Pagarbą ir auką jam reiškė dieną naktį kūrenta ąžuolinių malkų ugnis; jeigu ji užgesdavo, vaidilutis už tai sumokėdavo savo galva. Casparas Hennenbergeris Prūsijos krašto žemėlapių paaiškinime (1595) aprašė Rikojotą ir ten stovėjusį ąžuolą su 3 šakomis, Perkūnas užėmęs II šaką. Panašiai Perkūną apibūdino Alexanderis Guagninis Europinės Sarmatijos aprašyme (1578). Motiejus Strijkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje (1582) Perkūną apibūdino kaip žaibų, griausmo, sniego ir lietaus dievą.

L: Kleinschmidt G. Perkunas und Parjanya // Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg. 1888. S. 163–184; Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas. V., 1996; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001.

Nijolė Laurinkienė

MLEA

Iliustracija: „Perkūnas nugali velnią“, ofortas, 1998