Mažosios Lietuvos
enciklopedija

kaukai

kaukučiai, lietuvių mitologinės būtybės.

kaũkai, kaukučiai, lietuvių mitologinės būtybės. Gausina namų turtą. Iš jų atnešto grūdo pasidaro grūdų maišas, iš 2 šieno šapelių – 2 vežimai šieno. Dažniausiai kaukai pasirodo poromis. Išvaizda kaukai panašūs į mažus žmogeliukus. Kai kurie tyrinėtojai kaukus sieja su mirusiaisiais (kaukais vadinami mirę nekrikštyti kūdikiai), kaukus laiko modifikuota vėlių išraiška. Kaukai gyvena po žeme, bet susiję ir su vandeniu. A. J. Greimas rekonstruoja archajišką kaukų portretą: 1) sferoidinė forma (akcentuota galva), primenanti drėgną, glitų žemės grumstą (kaukaras grumstas, kaukas liaukos, kaukorikas vaikas didele galva), 2) ilga nosis (kvaukis ilganosis, kaukas kablys), 3) ištįsęs kūnas (kaukis ilga pypkė, kvaukis žuvis). Norint užmegzti ryšį su kaukais, reikia juos išperinti iš kuilio pauto arba sukultūrinti laukinius kaukus – barzdukus, kuriuos valdo po šeivamedžiu gyvenantis Puškaitis. Pirmu atveju imami 7 metų kuilio kiaušiniai ir duodami vištai perėti arba įdedami į durų staktoje padarytą skylę, išklotą pūkais. Antru atveju barzdukams gaminami specialūs marškinėliai, kurie turi būti pasiūti per naktį, atliekant visas lino kančios procedūras (pasėti linus, nurauti, nubraukti, išminti, pasiūti marškinius). Aprengus barzdukus, jie tampa kaukais ir ima didinti turtus. Šeimininkė privalo kaukus maitinti augaliniu maistu. Anot Mato Pretorijaus, kauko prijaukinimo ritualą atlikdavo kaukučionys (vaidilos), kurių buvo gausu XVII amžiuje. Rašytiniuose šaltiniuose kaukai minimi nuo XVI a., daugiausia Mažojoje Lietuvoje. Pirmą kartą kaukai paminėti Martyno Mažvydo Catechismvsa Prasty Szadei (1547) prakalbose, vėliau minimi Wolfenbüttelio Postilėje (1573), Mikalojaus Daukšos Katekizme (1535), Jono Lasickio rašinyje apie žemaičių dievus (1615). M. Pretorijus kaukus vadina kaukučiais, išsamiai aprašo, kuo jie skiriasi nuo aitvarų. Kaukus minimi XVIII a. Jokūbo Brodovskio, Pilypo Ruigio, Kristijono Gotlybo Milkaus žodynuose. XIX a. Mažojoje Lietuvoje pradėtos užrašinėti sakmės apie kaukus. Tokių sakmių paskelbė Eduardas Gisevius, Adalbertas Bezzenbergeris, Augustas Schleicheris. XX a. pradžioje Jonas Basanavičius paskelbė visą žinomą tautosakos medžiagą apie kaukus. Senieji prūsai žinojo kaukus. Elbingo žodynėlyje kauko vardas buvo pritaikytas krikščionių velniui, šėtonui pavadinti. Mažojoje Lietuvoje išlikę vietovardžiai, susiję su kauko pavadinimu: Kaukoliškiai, Kaukstyra > Kaukstera (upelis), Kaukėnai, Kaukviečiai.

L: Basanavičius J. Trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenos // Lietuvių tauta. Kn. III, d. 1. V., 1921; Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīgā, 1936; Vėlius N. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, p. 129–143, 182–198; Greimas A. J. Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones. Vilnius / Chicago, 1990, p. 133–171.

Daiva Vaitkevičienė