rugiapjūtė
rugiapjtė, rugių derliaus nuėmimas, vienas svarbiausių vasaros darbų. Rugiapjūtės apeigas Mažojoje Lietuvoje XVII a. aprašė Matas Pretorijus. 2 dienas prieš rugiapjūtę šeimininkas slapta supjovęs saują rugių padėdavo klėtyje. Tai jis darė nevalgęs, kad kas pirmesnis nepaimtų jo vaisių ir taip neužburtų. Gerokai po pusryčių išeidamas su šeimyna rugių pjauti, jis pasiimdavo duonos kampą ir gabalą lašinių. Kai visi nupjaudavo po pėdą, melsdavosi ir dėkodavo Dievui. Po to valgydavo duoną su lašiniais. Dirbdavo iki pavakarių. Moterys ruošdavo pradėtuvių vakarienę. M. Pretorijus rašė, kad baigiant rugiapjūtę pintas iš varpų vainikas, jis dėtas šeimininkui ant galvos ar geriausiam rugių kirtėjui. Vainikas neštas namo dainuojant. Namo grįžusius su vainiku pjovėjus pasitikdavo šeimininkė, vandens kibirą šliūkštelėdavo jiems ant galvų. Namie šeimininkas sėsdavo už stalo, sukalbėdavo maldą ir gerdavo į žmonos sveikatą. Pjovėjai tuo metu stovėdavo. Po to visi susėsdavo už vaišių stalo, kur padėdavo ir anksčiau nupjautas javų varpas. Vakarienę baigdavo maldomis ir padėkodavo Dievui už sėkmingą pjūties pradžią. Carlas Cappelleris aprašė lietuvininkų rugiapjūtės pabaigtuves XIX a. pabaigoje: Jau atėjo sunkūs laukų darbai, žolės ir rugių pjūtis. Kad rugius nukirto, tai buvo pabaigtuvės. Tai tas, kuris pirmučiau kirto, turėjo ant dalgio iš namų išneštą vainiką, prie kurio grėbikė naujų rugių varpų buvo pririšus. Taip jie dainuodami parėjo į kiemą. Čia viską padėjo: dalgę, budę ir šliukarę; paskui jie įėjo į butą. Pirmutinis kirtikas su vainiku ir jo grėbikė pirmučiau turėjo įeiti. O už durų gaspadinė jau laikė gatavą viedrą vandens ir mažą milžtuvę. Kai abudu tuodu į butą įėjo, tai ji liejo tiesiog tiem dviem į gymį ir bėgo į stubą. O šitas, pagriebęs viedrą su vandeniu, pavijęs gaspadinę, tiesiog su visu viedru jai ant galvos užpylė. Pabaigtuvės jau gatavos stovėjo ant stalo: brangvyno, alaus, mėsos, krupfelių, pyrago. Pavalgę kiti dainavo, kiti šoko, visi, kad ir taip labai pailsę buvo, pasidžiaugė ir pasilinksmino. Mažojoje Lietuvoje paskutinį rugių vežimą apkaišydavo beržų šakelėmis. Ant viršaus atsisėsdavo viena iš merginų. Kiti lydėdavo vežimą į namus ir dainuodavo. Merginos iš rugių ir lauko gėlių nupindavo vainiką, kurį įteikdavo šeimininkei. XIX a. viduryje Įsruties apskrityje baigus kirsti javus pjovėjai už vainiką gaudavę pusantro guldeno. Vainiką pakabindavę troboje virš stalo, o vėliau iškuldavę su paskutiniais grūdais. Po to keldavę derliaus puotą, kurios metu prapjaudavę skilandį. Paskutinį pėdą atveždavo į klojimą. Laikytasi papročių, nes tikėta, kai tai turės įtakos kitų metų derliui. Martinas Tydeckas rugiapjūtę vadina rugių daga. Jis aprašė, kaip vykdavo rugiapjūtė jo gimtojoje Grauminės apylinkėje. Pjovėjas kirsdavo rugius, o rinkėjai juos rišdavo į pėdus. Moterys dirbdavo apsirengusios drabužiais ilgomis rankovėmis, kad šiaudai nesubraižytų rankų. Priešpiečiams ir pavakariams valgydavo duoną, sviestą, varškę, sūrį ir medų, gerdavo kavą ar arbatą. Per pietus vyrai galąsdavo dalgius, o moterys atlikdavo namų ruošos darbus. Daga buvo metų kulminacija. Daug juokauta ir dainuota. Po rugiapjūtės visi susirinkdavo prie šiupinio. Lietuvininkai paskutinį pėdą aprengdavo moteriškais rūbais ir nešdavo namo. Toks pėdas vadintas Rugių boba. Ji avėdavo geležiniais batais, rankoje turėdavo geležinę rykštę. Prūsų lietuviai Rugių bobą vaizdavo jojančią ant arklio ir su šunimi. Rugių bobą sodindavo į paskutinį vežimą, vežiodavo po kaimą, laistydavo vandeniu, šokdindavo. Šis paprotys plačiai žinotas Tilžės apylinkėse. Rugiapjūtės pabaigtuvėms pintas vainikas iš paskutinio pėdo arba iš gražiausių varpų, lauko gėlių. Gerviškėnuose į laukus ėjo anksti ryte. Arklius įkinkydavo į javų kirtimo mašiną. Pėdų rišamąsias mašinas ir kombainus turėjo tik dideli ūkiai. Moterys rankomis rišdavo javus į pėdus ir statydavo. Jos turėjo dirbti greitai, kad kertamoji dirbtų be perstojo. Nuo saulės apsisaugoti moterys dėvėjo baltas skareles. Po poros valandų atnešdavo mažuosius pietus. Tada žmonės sustatydavo kelias gubas, atsisėsdavo prie jų ir sotindavosi. Po pusvalandžio ėjo dirbti. Po poros valandų buvo pietūs. Po to vėl darbas. Iš paskutinio pėdo moteris padarydavo juostą. Ja aprišdavo pjovėją. Vakarėjant moterys ėjo namo dirbti ūkio darbus. Darbą pabaigdavo vyrai.
Dar skaitykite pjūties šventė.
L: Tydekas M. R. Žvilgsnis atgal // Lietuvininkų žodis. K., 1995, p. 637; Preorijus M. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. 2 t. V., 1999–2000.
Angelė Vyšniauskaitė
Renata Zybergienė
Iliustracija: Rugiai iš gubų kraunami į vežimą, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Pietūs pradalgėje, 1942 / Iš Martyno Purvino rinkinio
Iliustracija: Javapjūtė Subačiuose, Gumbinės apskritis, iki 1944 / Iš MLEA