linamynis

lnamynis, linų mynimo laikas. Mažojoje Lietuvoje vadintas linų talka. Šeimininkas sukviesdavo vaikinų ir merginų talką. F. Tetznerio teigimu, tokios linų mynimo talkos (jo vadintos Linun-Talka arba Linun-Mina) vykdavo nuo spalio vidurio iki lapkričio pabaigos ir tik naktimis. Lininėse ir jaujose linų šiaudeliai buvo gerai išdžiovinami; vyrai stambesniais mintuvais linus išlauždavo, o merginos lengvesniais mintuvais sulaužytuosius spalius išbraukdavo. Dažnai čia pat išmintas linų pluoštas buvo išbrukamas bruktuve. F. Tetzneris linamynį vadina poetiškiausia iš visų darbo talkų. Talkininkai rinkdavosi apie 3 valandą po pietų. Apie 5 valandą pavalgydavo vakarienę ir eidavo į jaują. Vakare (apie pusę vienuoliktos) daryta pertrauka – valgyti naktipiečiai. Tai prischnaktinė, o 12 valandą nakties – naktinė. Vėliau 2 valandas ilsėjosi jaujoje. Nuo 2 iki 3 valandos ryto vėl dirbta. Tuomet valgyta aušrinė. Po jos darbas trukdavo iki 8 val. ryto. Pusę devintos šeimininkė duodavo pusrytį. F. Tetzneris aprašo patiekalus, duodamus per linamynį talkininkams. Pavalgę talkininkai skirstydavosi į namus miegoti. Dvaruose linamynis trukdavo 4–5 naktis. Stambesniuose ūkiuose linai minti keletą naktų. Užbaigus linamynį visada būdavo pabaigtuvės (pabengtuvė) – vaišės su dainomis, žaidimais, šokiais. F. Tetznerio teigimu, mėgstamiausias lietuvininkų linamynio talkų žaidimas buvo susimušti (Schuschimuschte). Tai, matyt, tas pats lietuviškas Žiužis, Bindžikas. Eduardas Gisevius kartą buvo pakviestas į tokias linamynio pabaigtuvių vaišes netoli Bitėnų. Jis aprašė tik dalyvių pokalbius, elgesį, žaidimus bei gautąsias dovanas (lietuvininkai apdovanodavo pirmąkart apsilankiusį pas šeimininką kviestinį svečią).

L: Tetzner F. Feste und Spiele der Litauer // Globus. Bd. LXXIII, nr. 20. Braunschweig, 28. Mai 1898, S. 318; Gizevijus E. Prūsų lietuvininkų gyvenimo scenos // Lietuvininkai. V., 1970, p. 107.

Angelė Vyšniauskaitė