derliaus papročiai
deliaus papročia Mažojoje Lietuvoje minimi jau XIII a. ir laikėsi iki pat XIX amžiaus. Seniau, nuėmus derlių, pirmą naujų rugių duonos kepalą greičiausiai aukodavo archajinei prabaltų panteono deivei Motinai Ladai ir jos dukrai Lelai. Buvo tikima, kad kiekvienas javų laukas turi savo dvasią – iš pradžių Kurchę, Kuršį (jam buvo deginami pirmieji javų pėdai, iškulti rugių ir kviečių grūdai, aukoti miltai, mėsa, žuvis, medus, vaisiai, midus, alus), Javų Motiną, vėliau Rugių Bobą, saugančią derlių nuo žalos, gąsdinančią vaikus. Rugių Boba apie Tilžę buvo vaizduojama kaip griežtai žvelgianti moteris su geležinėmis kurpėmis ir geležinėmis deguto pripildytomis krūtimis, dešinėje rankoje laikanti rykštę. Kai kur Prūsuose ji vaizduota su iš paskos sekančiu šunimi arba jojanti ant arklio. Lietuvininkai tikėjo, kad pjūties metu derliaus deivė įeinanti į paskutinį pėdą, todėl jam ir skirdavo įvairias apeigas. Ant verpetu susuktų paskutinių nenupjautų rugių jie statydavo paskutinį rugių pėdą ir apdėdavo jį akmenukais. Po to pėdą paimdavo, jo stovėjimo vietą išravėdavo ir tik tada padėdavo duonos ir druskos. Paskutinį pėdą aprengdavo moteriškais drabužiais (Rugių Boba) ir iškilmingai nešdavo namo, kur apliedavo vandeniu, tada visi su juo šokdavo. Kūlės pabaigtuvių proga kepdavo moteriškės pavidalo pyragą Bobaspuppe, kurį suvalgydavo. Iš pirmųjų nupjautų devynių saujų javų, sumaišytų su miežių grūdais, darydavo alų. Šventę pradėdavo vyriausiasis, pripylęs ąsotį, jis prašydavo palaiminimo, nuliedamas alaus ant žemės ir gerdamas Žemynėlės garbei. Išgėrus trečdalį alaus, buvo aukojamas juodas arba baltas gaidys (tik ne raudonas, nes jis reiškė gaisrą), po to višta, ir geriamas likęs alus. M. Pretorijus rašo, kad per sambarų arba derliaus šventę tik vyrai valgo juodo arba balto gaidžio mėsą, vyriškiai meldžiasi jaujos ir ugnies dievybei Gabjaujui. Patriarchato laikais buvo manoma, kad javais, augmenija, gyvuliais rūpinasi Žemininkas (Žemėpatis, Žemynos vyras). Pridėję duonos kepalėlį prie žemės, melsdavosi: Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame tau už tai, padėk, kad mes, tavo laiminami, dirbtume dirvas ir kad su Žemynėlės pagalba vis daugiau tavo gerų dovanų gautume. Po to, pakėlę duoną į viršų, prašydavo: Pasotink mus. Vėlesniais laikais buvo garbinama Žemynėlė. Visi, pakėlę rankas į viršų, kalbėdavo: Dieve, ir tu, Žemynėle, mes tau dovanojame šitą gaidį ir vištą. Priimk juos kaip auką, kuri aukota iš mūsų geros širdies... Žemynėlei melsdavosi ir pradėdami kūlimą, prašydavo globoti pasėtus žiemkenčius, visą turtą, gyvulius, namus, sodybą, duoną krosnyje bei rūsyje ir kitką. Po maldų gerdavo alų, kurio dalį nupildavo ant žemės.
L: Dundulienė P. Kosmologija. V., 1988; Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. V., 1989; Dundulienė P. Senovės lietuvių mitologija ir religija. V., 1990.
MLFA
Laimutė Vasiliauskaitė