verbos

vebos, kadagio, blindės šakelių puokštės arba sausais žolynais apipintos rykštelės. Lietuvių kalba pirmą kartą minimos Wolfenbüttelio postilėje (1563–1573); čia jos siejamos su pagonybės papročiais: sukryžiuotomis verbomis būdavo apkaišomos durys, langai, vartai, tikriausiai tam, kad apsaugotų nuo kerėjimų. Tilžės apylinkėse verboms naudotos beržo šakelės. Jas pamerkdavo į vandenį prieš kelias savaites, kad sužaliuotų iki Velykų sekmadienio ir puoštų namus. Mažojoje Lietuvoje Verbų sekmadienio papročių bemaž neužrašyta. Pateikėjų minimas plakimasis ir plakimas (dažniausiai vaikų ir jaunimo linkint sveikatos) beržo, žilvičio, Kuršių nerijoje – kadagio šakelėmis, kuriomis plakama ne Verbų sekmadienį, kaip kituose Lietuvos regionuose, o Velykų rytą arba antrąją Velykų dieną. Skirtingai nei Didžiojoje Lietuvoje, plakant verbomis nebuvo minimi burtažodžiai.

Rimantas Balsys