Naujieji Metai

Naujeji Mẽtai (lietuvininkų etnologijoje), įvairiais žaidimais, apeigomis ir būrimais pažymima buvusių ir ateinančių metų sandūra. Naujųjų Metų išvakarėse maudytasi pirtyje, po to valgytos riebiosios kūčelės. Prisimenant giminės mirusiuosius, prie stalo kviestos jų vėlės, linkėta sveikatos, gerovės. Vakarų Lietuvoje tradicinis Naujųjų Metų vakaro valgis buvo šiupinys su kiaulės galva (kad ateinančiais metais šeimai nestigtų mėsos). Kai kuriose vietovėse Naujųjų Metų vakarą vaikščiota persirengus žvėrių kaukėmis, praėjusius metus vaizduojančiu Seniu ir Naujuosius Metus – Jaunikaičiu, vykdavo jų kova. Sveikindamas jaunikaitis linkėdavo visokio gero, kad būtų daug taukų puoduose ir daug grūdų aruoduose. Senuosius metus išvarydavo po kaimą tampydami kalades, kurias t. p. veždavo persirengėliai, mušdami tabalus ir dainuodami specialias dainas: Tabalai, tai tai tai. Kaladė (senųjų metų demonas) deginta. Mažojoje Lietuvoje per Naujuosius Metus kunigai iš sakyklos skelbdavo, kiek praėjusiais metais parapijoje gimė, mirė, susituokė žmonių, t. p. kiek gimė bostrų (nesantuokinių vaikų). Žmonės iš miestelio stengdavosi sugrįžti pirmieji, tikėdamiesi taip pirmieji apsidirbsią laukų darbus. Tą dieną jie stengėsi būti linksmesni, tikėdamiesi tokie būti visus metus.

L: Šliūpas J. Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenių mythologija. Šiauliai, 1932, p. 132; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V., 1970, p. 373; Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. K., 1993, p. 11–14.

Angelė Vyšniauskaitė