lietuvių kalba Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje

lietùvių kalbà Prūsojè ir Mažójoje Lietuvojè. Lietuvių kalbos plotas iš seno siekė giminaičių prūsų teritoriją. Vakarinę lietuvių kalbos ploto ribą su prūsais nustatyti nelengva. Istorinių šaltinių duomenys prieštaringi. Kryžiuočiai tvirtino, kad Prūsų žemei priklauso visos sritys iki Nemuno šiaurėje. Lietuvos didieji kunigaikščiai, priešingai, Nemuno nelaikė lietuvių žemės, taigi ir lietuvių kalbos, riba. Mindaugas 1253 ir 1259 dovanojimo aktuose (jeigu jie tikri) Nemuno žemupio sritį Skalvą ir Priegliaus aukštupio sritį Nadruvą traktavo kaip savas žemes. Algirdas ir Kęstutis 1358 tvirtino, kad Lietuvai turinčios priklausyti visos sritys iki Alnos ir Priegliaus upių. Vytautas stengėsi užimti žemes iki Karaliaučiaus, nes jos priklausiusios Lietuvai. Jis vienu metu net reikalavo, kaip savų, visų žemių iki Osos upės Prūsos vakaruose. Suprantama, šie reikalavimai atspindi Lietuvos valdovų politines pretenzijas, tačiau jas tam tikru mastu turėjo atitikti ano meto etninė bei kalbinė situacija. Kryžiuočiai, pradėję veržtis į Prūsos vakarines sritis, kuriose gyvenantys žmonės save vadino prūsais, slinko į šiaurės rytus ir visoms užgrobtoms žemėms pavadinti vartojo Prūsų vardą. Juos lietuviai sulaikė ties Nemunu. Ar čia tada iš tikrųjų ėjo prūsų–lietuvių kalbinė riba, ar lietuviškai šnekantys žmonės gyveno ir kitoje Nemuno pusėje (tik ten nepajėgė apsiginti nuo kryžiuočių), iš šaltinių nematyti. Vėliau, bent nuo XVI a., lietuvius iš tikrųjų randame gyvenančius bemaž visoje Skalvoje ir Nadruvoje, išskyrus vakarinius pakraščius. Prūsų XVI a. čia nebuvo. Šiame krašte, o ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje, pirmiausia iškilo lietuvių rašomoji kalba, suklestėjo raštija, gyveno ir dirbo pirmieji lietuviai rašytojai, tarp jų ir didysis Kristijonas Donelaitis. Kas buvo tie į pietus nuo Nemuno gyvenę vadinamieji vakariniai lietuviai – šio krašto autochtonai ar vėlesni atsikėlėliai, tyrėjai nesutaria. Aiškumo turėtų duoti vardyno (ypač senuosiuose šaltiniuose) ir apskritai kalbos paminklų tame krašte studijos. Deja, jos nėra pakankamai kruopščiai atliktos, tėra žvalgomojo pobūdžio. Vokiečių kalbininkas Adalbertas Bezzenbergeris prieš šimtmetį daugiausia pagal krašto vietovardžiuose slypinčius prūsų žodžius garbis, kaimis, ape ir jų lietuviškus atitikmenis kalnas, kiemas, upė nustatė, jog kalbinė prūsų–lietuvių riba turėjusi eiti apytikriai Deimės–Priegliaus upėmis–Alnos žemupiu–Ašvinės ir Unguros aukštupiu iki Dūbininkų, taigi jis visą istorinę Skalvą ir didžiąją Nadruvos (išskyrus pietus) dalį priskyrė prie lietuviškų žemių. A. Bezzenbergerio išvesta riba maždaug sutapo su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio 1358 nužymėta siena. Su A. Bezzenbergerio išvadomis anuomet sutiko daugelis tyrėjų. Susiklostė tradicija Vokietijos imperijai priklausiusį Klaipėdos kraštą kartu su nurodytomis buvusiomis Skalvos bei Nadruvos žemėmis vadinti lietuviškomis sritimis, Lietuvos provincija, Mažąja (arba Prūsų) Lietuva. Į šiaurės rytus nuo A. Bezzenbergerio nustatytos ribos XIII–XIV a. dėl nuolatinių kovų buvo susidariusi didžiulė dykra, kuri tęsėsi iki Nemuno ir vietomis už jo, o Baltijos pajūriu plačiu ruožu (per kuršių žemes) siekė Livoniją. Toji dykra užėmė didžiąją Nadruvos dalį ir visą Skalvą, kur senųjų gyventojų XIII–XIV a. galėjo išlikti nedaug. Čia visur plytėjo žmogaus apleista giria. Tai sudarė pretekstą tarpukario laikotarpiu atsirasti vadinamajai kolonizacijos teorijai, pagal kurią į Skalvą ir Nadruvą lietuviai, esą, atsikėlę iš Lietuvos valstybės teritorijos tik pasibaigus kovoms, t. y. po 1422 Melno ir ypač po 1466 Torūnės taikos sutarčių. Ir dabar kartais taip manoma. Tolesnės šio krašto vardyno ir kitų kalbos paminklų kruopščios studijos turi duoti patikimų duomenų vakarinių lietuvių kilmės problemai nušviesti bei prūsų–lietuvių ano meto kalbinei ribai nustatyti. Tačiau Skalvos ir Nadruvos vietovardžių studijos nėra lengvos dėl duomenų stokos. Kryžiuočių šaltiniuose šio nusiaubto krašto vietovardžių pasitaiko retai. Be to, juose nelengva atskirti lietuviškus elementus nuo prūsiškų, nes čia visi vardai, net ir neabejotinai lietuviškos kilmės, pateikti su prūsišku atspalviu, daugiausia užrašyti iš prūsų lūpų. Jurgis Gerulis, sudarydamas iš XIII–XIV a. šaltinių prūsų vietovardžių rinkinį, Nadruvos ir Skalvos sričių vengė, bijodamas pateikti lietuviškus toponimus vietoj prūsiškų. Vėlesniais laikais užfiksuotas šio krašto vardynas – perdėm lietuviškas. Visuose aptartuose šaltiniuose neabejotinų prūsų kalbos elementų rasta nedaug. Jie daugiausia koncentruojasi prie A. Bezzenbergerio nustatytos prūsų–lietuvių ribos ir ypač už jos Nadruvos vakariniame ir pietiniame pakraštyje. Kitur jie labai reti ir ne visai patikimi. Be vietovardžių, svarbus šaltinis yra senųjų dokumentų asmenvardžiai. Deja, juos tiriant susiduriama su tais pačiais sunkumais kaip ir tiriant vietovardžius. Senuosiuose šaltiniuose jų palyginti nedaug, jie užrašyti netiksliai, su prūsišku atspalviu. Neabejotinų prūsų kalbos elementų juose maža, ištisai vyrauja tokie, kurie gali būti tiek lietuviški, tiek prūsiški. Prūsijos lietuvių, gyvenusių buvusiose Nadruvos ir Skalvos srityse, kalboje, fiksuotoje nuo XVI a. II pusės, kokių nors ryškesnių prūsiško substrato elementų taip pat nėra daug. Fonetikos srityje prūsų kalbos įtaka galima būtų aiškinti ploto dalies šnektose pasitaikantį o ir uo (iš baltų *a ir *ō) sumišimą ir retesnį, daugiausia prie Kuršių marių (taigi galimas ir kuršių substratas), trumpųjų u, i paplatėjimą, net virtimą o, e (š dalyje prie pat Kuršių marių). Visai nedaug teužfiksuota šio krašto kalboje leksikos prūsizmų. Juos sunku nustatyti tiek dėl prūsų kalbos paminklų trūkumo, tiek ir dėl buvusių Mažosios Lietuvos tarmių bei senųjų raštų leksikos nepakankamo ištyrimo. Archeologiniai duomenys nedaug ką teduoda. Tiek Skalvoje, tiek Nadruvoje konstatuojama savita materialinė kultūra, tačiau kuria kalba – prūsų ar lietuvių – šnekėjo tos kultūros kūrėjai, iš archeologinių duomenų nematyti. Visa tai rodo, kad Nadruvoje (išskyrus pietinę dalį ir vakarinį pakraštį) ir didžiojoje Skalvos dalyje (be vakarinio pakraščio) neabejotinų prūsiškų elementų esama visai nedaug. Tačiau vis dėlto jų čia yra. Tai verčia daryti išvadą, kad kažkada senovėje šiame krašte galėjo būti gyvenama prūsų etnoso. Galbūt Nadruvoje ir Skalvoje tasai etnosas iš seno, dar prieš vokiečių invaziją, kalbos požiūriu buvo stipriai nutolęs nuo kitų prūsų, netekęs specifinių prūsų kalbos ypatybių. To krašto kalba, matyt, buvo labai priartėjusi prie lietuvių kalbos, tapusi savotišku pereinamuoju idiomu tarp vakarų baltų (prūsų) ir rytų baltų (lietuvių). Kad čia iš tikrųjų būta didelės lietuvių kalbos įtakos, be kita ko, rodo 2 pirmųjų prūsiškų katekizmų pratarmė, kurioje teigiama, jog prūsai apie Vėluvą (net už Skalvos ir Nadruvos, prie pat Notangos) savo akcentu krypstantys į lietuvių kalbą. Labai seni intensyvūs prūsų ir lietuvių kontaktai matyti iš abiejų kalbų leksikos palyginimo. Lietuviams prūsų leksika yra artimesnė negu latvių, nors prūsų kalba priklauso vakarų, o lietuvių ir latvių kalbos – rytų baltams. Ypač intensyvūs kontaktai turėjo būti išsiplėtoję prūsų–lietuvių pasienio srityse Nadruvoje ir Skalvoje, kurios nuo gana senų laikų galėjo būti mišriai – prūsų ir lietuvių – gyvenamos. Kitaip neįmanoma būtų paaiškinti šio krašto bemaž ištisai lietuviško vardyno, užfiksuoto dokumentuose. Sunku patikėti, kad tą vardyną per palyginti trumpą laiką visą būtų sukūrę „atsikėlėliai“, kaip kartais tvirtinama. Labiau tikėtina, kad čia nuo senų laikų greta prūsų gyveno ir lietuviai. Tiek vieni, tiek kiti turėjo šnekėti labai supanašėjusiomis tarmėmis. Bemaž du šimtmečius trukusiose įnirtingose lietuvių kovose su kryžiuočiais, suprantama, daug senųjų Nadruvos ir Skalvos gyventojų, tiek lietuvių, tiek prūsų, žuvo arba pasitraukė tolyn nuo kovų arenos. Ordino valdose iš senųjų gyventojų daugiausia šansų išlikti turėjo tie, kurie sutiko krikštytis. Kiti slapstėsi dykros gilumoje – iš esmės niekieno žemėje. Čia jie vertėsi medžiokle, bičių kopinėjimu, žvejyba, šienavo girios pieveles, pasisėdavo javų lydimuose. Senosios nadruvių ir skalvių sodybos dėl kovų turėjo būti labai praretėjusios, bet ne visiškai išnykusios. Pati dykra negalėjo likti visai be gyventojų, nes tuo atveju nebūtų perimti senieji, tarp jų ir prūsų kilmės, vietovardžiai. Pasibaigus karams dykros plotus imta apgyvendinti. Matyt, pirmiausia viešumon iškilo, drįso išlįsti iš savo slaptaviečių čia išlikę senieji gyventojai, girios žmonės. Jiems nebegrėsė mirtis, tik mokesčių mokėjimas. Todėl nuo tol jie ėmė figūruoti Ordino administraciniuose dokumentuose. Greit dideliuose dykros plotuose atsirado įvairių naujakurių tiek iš Ordino, tiek iš Lietuvos valdų. Grįžo ir dalis senųjų pabėgėlių. Žodžiu, vyko natūralus girios plotų įsisavinimas, o ne kokia „kolonizacija“. Ir senųjų girios gyventojų, ir naujai įsikūrusių įpėdiniai šnekėjo ta pačia, prūsų kalbos stipriai paveikta, lietuvių kalba, laikėsi tų pačių papročių, žodžiu, buvo visais atžvilgiais vietiniai žmonės. Jie visi kartu kirto girias, pureno užsigulėjusią žemę, steigė naujas gyvenvietes, taigi kūrėsi savame krašte. Lietuvių infiltracija apgyvendinant dykrą vyko daugiausia iš pakraštinių Lietuvos valstybės sričių, ypač iš Žemaičių. Ordino valdžia į tai žiūrėjo palankiai, nes tuštiems plotams apgyvendinti trūko kolonistų iš Vokietijos. Atsidūrę tarp senųjų girios gyventojų, lietuvių bei sulietuvėjusių prūsų likučių, naujakuriai tuoj sutapdavo su jais, nes jiems nereikėjo keisti nei kalbos, nei papročių. Pagyvenę kurį laiką, jie tapdavo visai tokiais pat vietiniais žmonėmis kaip ir senieji gyventojai. Juos išduoda tik pasitaikantys atsineštiniai asmenvardžiai, ilgainiui virtę pavardėmis, pvz., Aurylà, Klmas, Klikus, Klimknas, Kviẽtkus, Vaškỹs, Vašknas, Vanuškáitis, Voskà, kurie orientuoja į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, nes tik čia galėjo atsirasti jiems pradžią davusios slavų krikštavardžių formos. Taigi Mažosios Lietuvos lietuvių jokiu būdu negalima vadinti kolonistais. Jų nevalia lyginti su atvykusiais į šį kraštą iš Vokietijos, tikrais kolonistais vokiečiais, kurie griežtai skyrėsi nuo vietinių gyventojų tiek kalba, tiek papročiais. XVI a. lietuviškai buvo kalbama didelėje Prūsijos kunigaikštystės dalyje. Nepaisant intensyvių tyrimų (iš lietuvių pažymėtini Vinco Vileišio, Povilo Pakarklio, Algirdo Matulevičiaus ir kitų darbai), šiandien dar negalima tiksliai nustatyti to meto lietuvių kalbos ploto ribų. Sprendžiant iš bažnyčių (kuriose tada ir vėliau būdavo sakomi lietuviški pamokslai) istorijos, ištisinis lietuvių kalbos plotas turėjo eiti ne tik iki A. Bezzenbergerio nustatytos ribos, bet ir gerokai anapus jos. Yra duomenų, kad tada lietuvių kalba buvo vartojama bemaž iki pat Karaliaučiaus, vietomis net Sembos pusiasalyje, apie Ylavą, net Luką (Lyck, Elk), galbūt daug kur būta tik kalbinių salų. Pietuose maždaug ties Girdavos–Nordenburgo–Geldapės–Dūbininkų linija lietuviai suėjo į tiesioginį kontaktą su lenkais mozūrais. Čia plačiu ruožu anuomet buvo sakomi lietuviški ir lenkiški pamokslai. Vakaruose už Girdavos–Ylavos–Karaliaučiaus linijos gyveno daugiausia kolonistai vokiečiai ir baigiantys išnykti prūsai, ypač Sembos pusiasalyje. Vokiečių ilgainiui vis daugėjo. Vėliau Prūsijos lietuviai patyrė didelę vokiečių kalbos įtaką, tačiau ir patys veikė vietinę vokiečių kalbą. Lietuvių kalba Prūsijos valstybėje ilgą laiką vaidino labai svarbų vaidmenį. Ji buvo ne tik liaudies kalba. Kaip susižinojimo priemone ja dažnai naudodavosi ir vokiečiai, ne vien kunigai, bet ir valdininkai. Kristijonas Gotlybas Milkus savo žodyno (1800) įžangoje rašo, jog lietuvių kalbą turį mokėti kunigai, teisininkai, prekybininkai. Veikiami to meto valdžios „prūsiškos“ politikos (valstybės siejimo su autochtonais), daugelis vokiečių kilmės kunigų susigyveno su lietuvių liaudimi, gerai pažino jos dvasinę kultūrą, ėmė ginti lietuvių kalbos teises. Pasitaikydavo faktų, kai vokiečių įkurtų sodybų pavadinimai aplietuvėdavo, pvz., Grumbkowkaiten (Grumbkow – slaptojo valstybės patarėjo pavardė + -aiten = liet. -aičiai, vėliau pakeista į Grumbkowsfelde) ir kita. Mokyklose lietuviai buvo mokomi lietuviškai. Jeigu valdžia sumanydavo skirti mokytoju lietuviškai nemokantį asmenį, gyventojai tuoj protestuodavo ir paskirtasis būdavo pakeičiamas mokančiu lietuvių kalbą. Bažnyčiose lietuviams pamaldos buvo lietuviškos, nors kunigai – daugiausia vokiečiai, pramokę lietuvių kalbos. Nuo XVII a. vidurio Prūsijoje susiformavo palyginti vieninga lietuvių bendrinė rašomoji kalba, kuri tolydžio buvo tobulinama. Vyko diskusijos, kaip tą kalbą gerinti. Net XVIII a., kada Didžiojoje Lietuvoje lietuvių raštija merdėjo, Mažojoje Lietuvoje ji klestėjo. Buvo rašomi gausūs lietuvių kalbos aiškinimo ir tyrimo veikalai: Friedrichas Wilhelmas Haackas, Jokūbas Brodovskis, Pilypas Ruigys ir Povilas Frydrichas Ruigys, Gottfriedas Ostermeyeris, K. G. Milkus ir kiti. Klestėjo grožinė literatūra (Kristijonas Donelaitis), filologijos mokslas (Martynas Liudvikas Rėza, Frydrichas Kuršaitis ir kiti). XIX a. pabaigoje prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui Rusijos pavergtoje Lietuvoje ir ėmus leisti tautinę spaudą, Mažosios Lietuvos bendrinė rašomoji kalba buvo perkelta į Didžiąją Lietuvą. Ji suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis dabartinei lietuvių bendrinei kalbai (dar skaitykite lietuvių bendrinės rašomosios kalbos atsiradimas Mažojoje Lietuvoje). Tačiau pačioje Mažojoje Lietuvoje nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio labai sustiprėjo germanizacija. Ji vyko ir anksčiau, bet nuo 1871 tapo prievartinė. Lietuvių kalbos pozicijos buvo pakirstos, ja šnekančių žmonių skaičius sparčiai mažėjo. Iki Pirmojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje kalbantys lietuviškai tesudarė vos apie 20% visų gyventojų. Tarpukariu vokietėjimas kiek sulėtėjo tik Klaipėdos krašte, kai šis autonomijos teisėmis susijungė su Lietuva. Tuo tarpu Rytprūsiuose vokietėjimas labai sustiprėjo, virto genocidu ir etnocidu. Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte vokietinimą pakeitė barbariška rusifikacija, nušlavusi nuo žemės paviršiaus tiek šio krašto vokiečius, tiek lietuvius.

Dar skaitykite: lietuviškai kalbančių žmonių skaičius, lietuviškų vietovardžių pakeitimas vokiškais 1938, lietuvių kalbos mokymas, Lietuvių kalbos seminaras.

Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. V., 1977, p. 35–42; Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. V., 1967; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. V., 1995; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija, t. II, V., 1987, p. 29–40, 279–280, t. III, 1988, p. 7–21, 82–97, t. IV, 1990, p. 225–235, 245, 301–318, t. V, 1992, p. 81–88, 245–253, t. VI, 1994, p. 117–130, 368–371.

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Zigmo Zinkevičiaus penkiatomės „Lietuvių kalbos istorijos“ II tomo viršelis, 1987

Iliustracija: Zigmo Zinkevičiaus penkiatomės „Lietuvių kalbos istorijos“ III tomo viršelis, 1988

Iliustracija: Senovės lietuvių papuošalai (rekonstrukcija): a – sidabro plokštele dengta segė, b – kalavijo rankena, c – žalvariu papuoštas diržas / Iš Zigmo Zinkevičiaus knygos „Lietuvių kalbos istorija“, t. 2, 1987

Iliustracija: Senovės lietuvių papuošalai (rekonstrukcija): d – karys raitelis / Iš Zigmo Zinkevičiaus knygos „Lietuvių kalbos istorija“, t. 2, 1987

Iliustracija: Unguros vingis prie Lenkininkų, Įsruties apskritis, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Alnos pakrantės tarp Mažųjų Nuvirų ir Rukelkaimio, iki 1944 / Iš MLEA