Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuviškai kalbančių žmonių skaičius

lietuviškai kalbančių žmonių skaičių dinamika Mažosios Lietuvos teritorijoje XV–XX amžiais.

lietùviškai kabančių žmoni skačius. Skalvoje, Nadruvoje, gretimose teritorijose gyventojų daugiau radosi tik po 1410–1422: nuo tol sparčiai daugėjo toje dykroje įstengusių išlikti šeimų narių, grįžo daugelis pasitraukusiųjų į Didžiąją Lietuvą (sulietuvėję ainiai), atsikėlė žmonių iš Pietų Prūsijos sričių. P. Kargė nurodo, kad Ragainės apylinkės lietuvių apgyventos iki 1500, Klaipėdos sritis – po 1500. Remdamasis išlikusiais mokesčių dokumentais, jis teigia, kad apie 1540 atsikėlėlių lietuvių vien Ragainės apskrityje buvo beveik 7000, Klaipėdos apygardoje – 8000. Vydūno teigimu, tuo laikotarpiu Mažosios Lietuvos plote gyveno apie 160 000 lietuviškai kalbėjusių žmonių. Tai nerealu. M. Ebertas teigė, jog apie 1540 gyvenusių žmonių bendras skaičius dar tik artėjo prie 33 tūkstančių. Kad ir kiek jų bebūtų gyvenę, XV a. lietuvininkai (P. Pakarklio duomenimis) sudarė daugumą Ragainės, Karaliaučiaus, Christburgo, Balgos komtūrijų kaimuose. Elbingo ir Marienburgo apylinkėse jų buvo 30–50% ir tik Osterodės komtūrijoje tesudarė mažumą. Apie 1540 krašto kolonizacija iš esmės buvo pasibaigusi. Mažosios Lietuvos plote (11 000 km2 apie 1/4 visos Prūsijos kunigaikštystės) galėjo gyventi apie 6 600 sodybų šeimininkų (arba 33 000 gyventojų), taigi tik po 3 asmenis 1 km2. Lietuviškai kalbantys pasaulietiškos Prūsijos kunigaikštystės gyventojai dokumentuose bene pirmą kartą paliudyti 1524 I 18 vyskupo G. Polenzo įsake, reikalavusiame kūdikių krikšto apeigas atlikti gimtąja, o ne žmonėms nesuprantama lotynų kalba. Jame pasakyta: „Susidūrę su kitomis pasitaikančiomis kalbomis, kaip lietuvių ir prūsų, pasirūpinome, Kristui padedant, kad ir joms netrūktų krikščioniškos malonės“ (Porro quod ad reliquas forte linquas attinet, ut sunt, Lithuanica, Prutenica atque Sarmatica, dabintus operam Christo propitio, ne ipsis quaque desit Christiana restitutio). Tikslus lietuviškai kalbančių žmonių skaičius XVI–XVIII a. dokumentuose neužfiksuotas. 1638 krašto Bažnyčios reikalus įvertinęs oficialus dokumentas Recessus generalis konstatavo, kad ļsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos, Labguvos, Toplaukio, Jurbarko, Žalvos, Žiokų valsčiai daugiausia apgyvendinti lietuvininkų. Prūsijos gyventojų pirmasis surašymas atliktas tik 1807 pabaigoje, o gyventojų vartojama kalba surašant imta žymėti dar vėliau (1825 ar 1839). Tačiau ir tada nurodyta fiksuoti šeimynų, o ne atskirų asmenų vartojamą kalbą. Oficialiai paskelbti tik 1861 surašymo duomenys (jais remdamasis R. Böckhas sudarė Prūsijos bei jos dalies – Mažosios Lietuvos kalbų žemėlapį), vėliau gyventojų gimtoji kalba (vok. Muttersprache) iki pat 1890 vėl nenustatinėta. XIX a. mokslininkai lietuviškai kalbančių žmonių skaičių nustatinėjo remdamiesi įvairiais šaltiniais: M. Teoppenas – istorijos, A. Bezzenbergeris – lingvistikos, geografijos bei archeologijos duomenimis, F. Tetzneris lietuvininkų ploto pietinę ribą nubrėžė pasikliovęs H. Lysiaus 1719 sudarytu sąrašu tų bažnyčių, kuriose sakyti lietuviški pamokslai. Lietuviškai kalbančių žmonių skaičių pateikė Z. Ivinskis, F. Kuršaitis, A. Rimka, A. Salys, V. Vileišis, vokiečiai O. Barkowskis, M. Beheim-Schwarzbachas, R. Böckhas, A. Fircksas, G. Froelichas, J. Kuckas, A. Leskienas, G. ir H. Mortensenai, A. Roggė, F. Tetzneris, M. Völkelis, L. Weberis ir kiti. A. Rimkos skaičiavimais, 1700 Mažojoje Lietuvoje gyveno maždaug 200 000, 1710 – 100 000 (sumažėjimą lėmė didysis 1709–10 maras), 1730 – 120 000 lietuvininkų. 1735 lietuviškai kalbančių žmonių skaičių, remdamasis M. Beheim-Schwarzbacho pateiktais duomenimis, nustatė E. Jagomastas: iš tuo laiku krašte gyvenusių 172 000 žmonių atmetė po didžiojo maro atėjusius 25 800 kolonistų ir 22 542 miestų gyventojus (miestų tuokart būta 10, dalis miestelėnų taip pat buvo lietuvių kilmės). Jo nuomone, 1735 lietuviškai kalbėjo 123 600 žmonių. Istorikas A. Matulevičius mano buvus 134 ar 137 tūkstančius lietuviškai kalbančių žmonių. Deja, neturime žinių, kiek XVIII a. lietuvininkų dar buvo įsikūrę Fišhauzeno, Girdavos, Vėluvos, Nordenburgo, Angerburgo bei kituose tolimesniuose valsčiuose. Pasak E. Jagomasto, lietuvių ir vokiečių santykis Mažojoje Lietuvoje tuokart buvęs 5:2. Vėlesniais metais nurodomas toks 1ietuviškai kalbančių žmonių skaičius: (žr. 1 lentelę). Oficialių gyventojų surašymų duomenų negalima laikyti visiškai objektyviais: surašinėtojai pateikė maksimalius vokiečių ir minimalius lietuvių skaičius. Lietuviai, mokantys kalbėti vokiškai, neretai laikyti jau vokiečių tautybės asmenimis. Šiek tiek sąžiningesnę apskaitą vedė parapijos dvasininkai, fiksavę, kiek žmonių lanko lietuviškas ir kiek vokiškas pamaldas, per kurias jų – lietuviškai ar vokiškai – konfirmuoja savo vaikus. Ši statistika nurodo maždaug 5% didesnį lietuviškai kalbančių žmonių skaičių. Pagal ją 1870 Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenėse buvo 352 358 asmenys, iš jų lietuviais laikyti 143 558 (arba 40,7% visų parapijiečių), 1878 – 383 318, lietuvių –131 687 (34,3%), 1907 – 421 085, lietuvių – 106 903 (25,4%), 1912 – 414 864, lietuvių – 94 901 (22,9%). Bene didžiausius oficialių ir Bažnyčios statistinių duomenų skirtumus atspindi 1890 surašymo duomenys (žr. 2 lentelę). Surašinėtojų (taip pat ir kai kurių dvasininkų) pateiktų skaičių tendencingumą liudija tai, kad toje pačioje vietovėje lietuviškai kalbančių žmonių vienu atveju nurodoma vos keliolika, bet po poros dešimtmečių kiti, sąžiningesni surašinėtojai jų randa nepalyginti daugiau. Taip 1848 Pilkalnio apskrities Malviško parapijoje užrašyta 100, 1870 – 200 lietuvių; Įsruties apskrities Jurbarko parpijoje, oficialios vokiečių statistikos duomenimis, lietuvių 1848 nurodyta 70–80, o 1890 doresni surašinėtojai jų suskaičiavo apie 130. Tada visuotinį gyventojų surašymą atlikę asmenys Įsruties apskrities Beržkalnio parapijoje neberado nė vieno lietuvio, bet 1875 kiti surašinėtojai jų aptiko beveik 250, dar po 15 metų, 1890 – apie 200. Lenkų demografas Leszekas Belzytas naudojosi šališkos vokiečių statistikos korekcijos koeficientu. Pasak jo, 1861 lietuviškai kalbėjo ne 137 346 (ar 136 990), o 171 500 žmonių (žr. 3 lentelę). Lietuviškai kalbėjo dar daug Mažosios Lietuvos lietuvių katalikų (1897 jų užrašyta 3 485, daugiausia Klaipėdos, Tilžės, Žibų, Šilgalių, Ropkojų, Viešvilės parapijose), daugiau nei 200 Bružų, Aleksių, Klaipėdos bendruomenių baptistų. Iš viso XIX a. II pusėje maždaug trečdalis Mažosios Lietuvos gyventojų dar kalbėjo lietuviškai. Iš tikrųjų šios tautybės žmonių buvo daugiau. Dar 1845 vokiečių statistikas Berghausas darbe Statistik des Preussischen Staates (Prūsų valstybės statistika) rašė, jog lietuvių Rytprūsiuose yra 430 000, Vydūnas knygoje Septyni šimtai metų vokiečių ir lietuvių santykių tvirtino, kad iš 600 000 istorinėje Mažojoje Lietuvoje gyvenančiųjų tarpukariu maždaug trys ketvirtadaliai, t. y. apie 450 000, buvo lietuvių kilmės, iš jų savo gimtosios kalbos nėra pamiršę apie 200 000. A. Kuršaitis nurodė, kad dėl iškreiptų statistinių duomenų kalti ne tik surašinėtojai, bet ir patys lietuvininkai – iš „klaidingos gėdos“ dalis jų savo gimtąja kalba nurodė ne lietuvių, o vokiečių kalbą. Lietuviškai kalbančių žmonių skaičiaus palaipsnis mažėjimas nebuvo tolygus, sparčiau vyko pietiniuose, lėčiau šiauriniuose valsčiuose. Lietuviškai kalbančių žmonių itin sumažėjo per 1709–1711 maro epidemiją, kai Mažojoje Lietuvoje išmirė apie 200 000 žmonių, o mirusiųjų daugumą (apie 77%) sudarė vargingiausiai gyvenę lietuviai. Po šių tragiškų įvykių lietuvių gyvenamo ploto pietinė riba persikėlė į dešinįjį Priegliaus krantą ir ėjo Labguvos–Pėterkaimių–Narkyčių–Muldžių–Juodlaukių–Trempų–Darkiemio–Žabynų–Geldapės–Dūbininkų linija. Antrasis skaudus smūgis suduotas 1873, Vokietijos vyriausybei pradėjus nuožmią germanizacijos politiką. Per kelias dešimtis metų lietuviškas žodis nutilo Balėtų, Darkiemio, Fišhauzeno, Girdavos, Gurnių, Juodlaukių, Klišių, Muldžių, Nybudžių, Tolminkiemio, Valtarkiemio, Vėluvos, Žirgupėnų bei daugelyje kitų parapijų. Tačiau Klaipėdos apylinkėse užfiksuotas ir priešingas reiškinys – 1890 šioje apskrityje lietuviškai kalbėjo 60,4%, 1905 – 64,1%, o 1910 – 66,2% vietos gyventojų. Patys vokiečiai skundėsi, kad jų tautiečiai, įsikūrę Kretingalės, Plikių, Dovilų parapijose, ilgainiui sulietuvėja. 1923–1939 susidarė palankios sąlygos lietuvių kalbai Klaipėdos krašte išlikti. 1925 I 20 gyventojų surašymo duomenimis, lietuvių ir klaipėdiškių Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse užrašyta 71 784 (arba 50,7% visų gyventojų). R. Valsonoko skaičiavimais, 1932 jų buvo jau 81 800 (58,5%). Visi lietuvininkai buvo dvikalbiai, namie bendravo gimtąja lietuvių kalba, tačiau „sviete“ – dažniau vokiškai. Bent kiek lietuviškai pramokdavo ir vietos gyventojai vokiečiai.

1 lent. Lietuviškai kalbančių žmonių skaičius 1825–1910 (įvairių šaltinių duomenys)
Metai lietuviškai kalbančių gyventojų skaičius
1825 120 264
1831  125 440
1837  149 927
1848 150 580 (M. Völkelio duomenimis)
1852  151 248
1858  139 716 (kitais duomenimis, 140 000)
1861  137 346 (kitais duomenimis, 136 990)
1864  152 000
1867 146 800
1870  139 450 (A. Roggės duomenimis)
1890  120 115 (A. Rimka – 121 265)
1897 120 693 (pagal F. Tetznerį)
1900 109 311 (A. Rimka – 106 230)
1905 101 307 (A. Rimka – 97 111)
1906 101 534
1910 93 608 (A. Rimka – 93 933)
2 lent. Lietuviškai kalbančių žmonių skaičius apskrityse oficialios statistikos ir bažnytinės apskaitos duomenimis (procentais)
Apskritis Lietuviai, oficialios statistikos duomenys % Lietuviai, bažnytinės apskaitos duomenys %
Klaipėdos 43,9 47,4
Šilokarčemos 57,7 61,9
Tilžės 47,3 58,1
Ragainės 18,5 27,0
Pakalnės 15,8 19,2
Pilkalnio 9,6 10,0
Labguvos 11,5 30,0
Įsruties 0,8 1,3
Stalupėnų 1,6 3,0
Geldapės Pavyko nustatyti 2 bendruomenes
3 lent. Lietuviškai kalbančių žmonių skaičius Mažojoje Lietuvoje tūkstančiais ir procentais (pagal L. Belzytą)
Aministraciniai vienetai                                                  Metai
  1831 1861 1890 1910
Gumbinės departamentas 122 500 (23,3) 126 850 (18,3) 90 650 (11,5) 74 100 (12,2)
Pakalnės apskritis 22 900 (53) 20 550 (42) 12 200 (22) 7 560 (13,9)
Tilžės apskritis 21 600 (53) 27 900 (48) 27 950 (39) 24 150 (28,3)*
Ragainės apskritis 19 100 (50) 21 350 (43) 14 200 (26) 10 250 (18,5)
Šilokarčemos apskritis 18 150 (78) 25 600 (70) 25 300 (60) 25 000 (57,8)
Pilkalnio apskritis 13 700 (44) 14 650 (33) 7 000 (15) 4 580 (10)
Įsruties apskritis 12 350 (25) 6 100 (10) 1 600 (2,2) 960 (1,2)
Stalupėnų apskritis 6 500 (22) 6 300 (15) 1 350 (3) 870 (2)
Geldapės apskritis 4 100 (14) 2 900 (7) 700 (1,5) 450 (1)
Darkiemio apskritis 3 300 (12) 1 100 (3) 50 (0,1) 20
Gumbinės apskritis 750 (2) 400 (1) 200 (0,4) 180 (90,3)
Karaliaučiaus departamentas 35 700 (5,1) 44 000 (4,5) 39 700 (3,4) 38 400 (4,2)
Klaipėdos apskritis 23 200 (62) 29 650 (57) 29 500 (49,6) 31 300 (50,5)
Labguvos apskritis 12 500 (36) 14 200 (30) 9 600 (18) 6 650 (13)
Iš viso: 158 500 (2,5) 171 500 (1,9) 131 000 (1,2) 114 000 (0,9)
Pastaba: * – apskrityje – 47,5%, mieste – 5,5%

L: Pakarklis P. Klaipėdos srities gyventojų tautybė prieš vokiečių ordino atėjimą // Mūsų žinynas. T. XXVI. K., 1933; Rimka A. Prūsų Lietuva ir lietuviai // Lietuvos žinios. 1912. Nr. 143, 144; Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935; Belzyt L. Sprachliche Minderheiten im preußischen Staat 1815–1914. Marburg, 1998; Böckh R. Der Deutschen Volkszahl und Sprachgebiet in den europäischen Staaten. Berlin, 1869; Fircks A. Die Preussische Bevölkerung nach ihrer Muttersprache und Abstammung // Zeitschrift des Königlich Preussischen Statistischen Bureaus. 33 Jhg. III Vierteljahrsheft. Berlin, 1893. S. 189–296; Rogge A. Statistische Nachweisung der litthauischen Bevölkerung in der Provinz Preussen // Altpreussische Monatschrift. Bd. VIII. Königsberg, 1871. S. 735–736; Tetzner F. Die Slawen in Deutschland. Braunschweig, 1902; Voelkel M. Die heutige Verbreitung der Litauer // Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft. II Bd. Heidelberg, 1887. S. 1–4; Kuck J. Die Siedlungen im westlichen Nadrauen, Königsberg, 1909.

Albertas Juška

Iliustracija: Vanagų kaimo mažažemio laukininko Maceikos ir Anės Kavolytės vestuvės, XX a. 3 dešimtmetis / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Dieglių kaimo mažažemiai laukininkai Skėriai, apie 1927 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Mažlietuvės Klaipėdos „Aidos“ choro dalyvės Gretė Stimbraitė (sėdi) ir Anna Dovilaitė, 1928 / Iš Helmuto Arnašiaus archyvo