lietuvių bendrinės rašomosios kalbos atsiradimas Mažojoje Lietuvoje

lietùvių bendrnės rãšomosios kalbõs atsiradmas Mažójoje Lietuvojè. Kryžiuočių ordinas, pavergęs vakarų lietuvius, nesirūpino jų dvasiniu gyvenimu. Lietuviški poteriai čia atsirado tik prasidėjus Reformacijai, kurią pradėjo skleisti iš Didžiosios Lietuvos pabėgę Reformacijos šalininkai, tapę protestantų kunigais. 1525 paskutinysis Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Ordino valstybę paskelbė pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste ir tapo Prūsijos kunigaikščiu. Siekdamas politinių tikslų, jis ėmė globoti lietuvius. Pamokslus bažnyčioje liepė sakyti lietuviškai. Buvo atidaryta daug parapinių lietuviškų mokyklų. Lietuvių kalba skelbti valdžios įsakymai bei potvarkiai. 1547 Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Catechismvsa Prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes...“ Martynas Mažvydas buvo kilęs iš Didžiosios Lietuvos, jo gimtoji šnekta – žemaičių. Jis rašė žemaitiškai su gausiais pažemaitės vakarų aukštaičių elementais. Aukštaitiškų elementų vėlesniuose M. Mažvydo raštuose vis gausėjo, nes iki mirties jis gyveno Ragainėje, kuri įėjo į tos pačios pažemaitės vakarų aukštaičių patarmės plotą. M. Mažvydo darbų tęsėjas jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas rašė laikydamasis savo gimtosios Pažemaitės vakarų aukštaičių šnektos. Prūsijos lietuvis Jonas Bretkūnas rašydamas laikėsi savo gimtosios šnektos, atmieštos šiaurės vakarų aukštaičių dalies ir žemaičių tarmės elementais. Pirmųjų Prūsijos kunigaikštystės lietuviškų raštų kalba nebuvo vientisa, svyravo tarp vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmių. Tokia padėtis išliko iki XVII a. vidurio, kada Prūsijoje vyko bendrinės kalbos formavimasis. Bendrinės rašomosios kalbos pagrindą sudarė šio krašto vakarų aukštaičių pietų patarmė (būsimieji baltsermėgiai). Tas procesas buvo susijęs su Jono Rėzos ir Danieliaus Kleino veikla. J. Rėza parengė spaudai ir 1625 išspausdino Jono Bretkūno išverstą psalmyną Psalteras Dowido. Tai pirmoji knyga, reprezentuojanti Prūsijos lietuvių bendrinę rašomąją kalbą, kuriai teorinius pagrindus padėjo D. Kleino gramatikos: lotyniška (1653; seniausia išlikusi lietuvių kalbos gramatika) ir vokiška (1654). Šie darbai įtvirtino Prūsijoje lietuvių bendrinės rašomosios kalbos modelį, kurios pagrindą sudarė to krašto vakarų aukštaičių pietinės dalies (apie Stalupėnus, Gumbinę, Darkiemį, Įsrutį) kalba. Nepaisant raštuose pasitaikydavusių smulkių nevienodumų bei tarminių elementų, tuomet buvo padėti tvirti rašomosios kalbos pagrindai. Pastaroji po pustrečio šimtmečio suvaidino lemiamą vaidmenį formuojantis dabartinei lietuvių bendrinei kalbai.

Dar skaitykite: lietuviškai kalbančių žmonių skaičius, lietuviškų vietovardžių pakeitimas vokiškais 1938, lietuvių kalbos mokymas, Lietuvių kalbos seminaras.

L: Piročkinas A. Prie bendrinės kalbos ištakų. V., 1977; Piročkinas A. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas. V., 1978; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. 1–6. V., 1984–1994; Palionis J. Lietuvių rašomosios kalbos istorija. V., 1995.

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Danieliaus Kleino Lietuvių kalbos gramatikos („Grammatica Lituanica“) I dalies apie etimologiją antraštinis lapas, 1623

Iliustracija: Jono Rėzos parengto spaudai Jono Bretkūno versto psalmyno „Psalteras Dowido“ antraštinis lapas, 1625