Mažosios Lietuvos
enciklopedija

lietuvininkai Karaliaučiuje

Karaliaučiuje XVI–XX a. gyvenę ir veikę lietuvininkai.

lietùvininkai Karaliáučiuje. Žinios apie lietuvininkus Karaliaučiuje atsiranda Reformacijos laikais. 1925 lietuvių kalba pripažinta viena pagrindinių Prūsijos kunigaikštystės kalbų, o lietuviai – visaverčiais piliečiais. Lietuvininkų Karaliaučiuje gyventa teritorija suskirstyta į lietuviškas apskritis, kur įvestos privalomos pamaldos lietuvių kalba. Vokiečių tyrinėtojo Gustavo Agathono Harnocho duomenimis, lietuviškos pamaldos laikytos Steindammo (buvusioje Šventojo Mikalojaus) bažnyčioje nuo 1531. Viktoro Falkenhahno skaičiavimu, XVII a. pradžioje apie 10% miesto gyventojų (3–4 tūkst.) buvo lietuviai, per 1606–1603 marą jų mirė 1300. Kiti miesto gyventojai – vokiečių diduomenė, Kryžiuočių ordino laikais mieste įsikūrusių vokiečių amatininkų palikuonys, Ordino brolių prancūzų, olandų ir čekų palikuonys. Prancūzų padaugėjo XVI a. po hugenotų persekiojimų, o po 1711 maro ir bado atsirado naujų vokiečių iš Salzburgo (kolonizacija), olandų bei lenkų. Nuo 1550 Steindammo bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos ir lenkų kalba. Nuo 1603 ši bažnyčia atiteko lenkams, o lietuviai gavo senovinę Šventosios Elžbietos bažnyčią Rytų Sakaimio rajone. Nuo 1609 lenkų daugiau negu lietuvininkų. Pasak L. Baczko, lietuviškų mokyklų mieste būta iki XVIII a. pabaigos. Nuo 1807 lietuviškos pamaldos laikytos Friedrichsburgo tvirtovės bei kitose vokiškose bažnyčiose. Prancūzų, vokiečių ir lenkų kalbomis pamokslai sakyti ir giedota Šventojo Andriejaus bažnyčioje (pastatyta 1614). Sakaimio lietuvišką specifiką pabrėžė ir vietovardžiai. Rajono rytinę ribą žymėjo Lietuvių pylimas su Karalių bei Sakaimio vartais. Ties juo XV–XVI a. Naujasis Prieglius buvo muitininkų pertveriamas grandinėmis surakintais rąstais, vadinamas Lietuvių buomu (analogiška muitinė vakaruose vadinta Olandų užkarda). Lietuvių pylimo pietiniame gale XIX a. pastatytas gynybinis fortas vadintas Lietuvių bastionu. Apie lietuvininkus bylojo ir vienas iš Lastadijos (senojo uosto Naujojo Priegliaus dešiniajame krante į vakarus nuo Knypavos) sandėlių įrašas Diewus dawe Dantes Diewus ir Doną, lietuvių mitologinio Merkūro atvaizdas viename iš Haberbergo (miesto dalis į pietus nuo Priegliaus) sandėlių herbe, bei lietuvio su kuliamuoju vežimu paveikslas (vokiečių praminto Lietuvišku kvailiu) pilies vakarinio korpuso rūsiuose. Karaliaučiaus universitete lietuvių kalba dėstyta nuo įsteigimo. Paskutinis lietuvių kalbos seminaro direktorius buvo V. Falkenhahnas. Iki XIX a. Karaliaučiuje versti į lietuvių kalbą ir spausdinti valdžios įsakai ir atsišaukimai į lietuvius valstiečius. 1825 Karaliaučiuje išspausdintas Martyno Liudviko Rėzos parengtas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys. 1823–1825 N. Ostermejeris vertė į lietuvių kalbą Karaliaučiaus misijų laikraštį „Nusidavimai Dievo karalystėje“. Atnaujintas 1832 pavadinimu „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“, jis tapo pirmuoju originaliu lietuvišku laikraščiu. 1849–1880 leistas „Keleivis“, 1844–1944 veikė Prūsijos senovės draugija „Prussia“, šalia įkurtas muziejus (1923–1945) turėjo daug lituanistinės medžiagos. 1912 Richardo Jepseno Dethlefseno iniciatyva įkurtas Rytprūsių tėviškės muziejus, atspindėjęs Mažosios Lietuvos specifiką. Lietuvininkų gyvenimas ir veikla Karaliaučiuje turėjo įtakos miesto kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Dar Karaliaučius. Lietuviai Karaliaučiuje.

L: Junonos ir Vytenio Almonaičių asmeninis archyvas

Iliustracija: Naujasis Prieglius, muitininkų pertvertas grandinėmis surakintais rąstais, vadinamasis Lietuvių buomas, XV–XVI a. / Iš MLEA