sutartys

sùtartys, dviejų ar daugiau šalių susitarimas dėl santykių sukūrimo, pakeitimo arba panaikinimo; pagrindinis tarptautinės teisės šaltinis. Teisinis sutarties sudarymo principas – sutarčių reikia laikytis. Pagal teisės tradicijas, sutartys skirstomos į žodines (paprotines) ir rašytines. Senosios žodinės tradicijos sutartys sudaromos susitarimu, sukertant rankomis, prisiekiant, dalyvaujant liudininkams (dažniausiai jais būdavo seni žmonės). Itin svarbus buvo sutarties sudarymo ritualas. Senosios sutartys būdavo sutvirtinamos užgeriant arba atliekant kitą ritualą (Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, sutvirtindamas sutartį su Vengrijos karaliumi, užmušė jautį, su kitais lietuviais krauju išsitepė veidus, sakydami – Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguotį. Šiandien įvykdoma mūsų žadėtoji sutartis; nupjovę galvą, bet iki galo neatskyrę nuo kaklo, per tą tarpą paeiliui perėjo 3 kartus). Priesaikomis naudotasi sudarant rašytines sutartis. Seniausia lietuvių užrašyta priesaika yra 1572, ja Prūsijos kunigaikščiui prisiekdavo Tilžės, Ragainės ir Klaipėdos apskričių lietuviai. Rašytinės sutartys skirstytinos į tarpvalstybines ir sudarytas valstybių valdovų su atitinkamomis socialinėmis ar politinėmis žmonių grupėmis (gentimis, miestais, pirkliais). 1249 Kryžiuočių ordinas sudarė Christburgo taikos sutartį su prūsų diduomene, ja prūsai priėmė krikščionybę, pripažino Ordino valdžią ir kitas sąlygas. XIII–XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino sutartys su socialiniais sluoksniais žymėjo svetimšalių teisę valstybės teritorijoje. Panašios sutartys Magdeburgo teisės pagrindu buvo sudaromos tarp valdovų ir miestų, siejamos su vokiečių teisės ir kolonizacijos sklaida. Ankstyviausios tarpvalstybinės sutartys buvo inicijuotos Ordino. Pastarasis vadovavosi rašytine teisės tradicija, prūsai ir lietuviai – žodine, dėl to ilgalaikių sutarčių sudarymas buvo komplikuotas. Ordinas laikėsi riteriškų tradicijų, akcentavo sutarčių įsipareigojimų laikymąsi, riterišką garbę. Europoje vyravusi teisės ir sutarčių sudarymo samprata draudė krikščionims sudarinėti sutartis su pagonimis, išskyrus karo grėsmės atvejus, tai komplikavo Ordino sutarčių sudarymą. Europos teisės pavyzdžiu tarpvalstybines sutartis turėjo patvirtinti popiežius, nuo XIII a. sutvirtinti galėjo ir imperatorius. 1419 derybose dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino sienų lokalizavimo dalyvavo jo pasiuntinys Benediktas Makra. Viduramžių tarpvalstybinės teisės pavyzdžiu sutartis galima klasifikuoti į karo (sudarytas karo tikslais) ir taikos. Tarpvalstybinėmis sutartimis įteisinti dovanojimai, taikos sutartys, apsikeitimai belaisviais, garantiniai raštai, leidę svetimšaliui iš Ordino teritorijos saugiai keliauti, prekybinės sutartys, pasidavimo (antroji Torunės taika, 1466, Ordinas pripažino vasalitetą Lenkijai), teritorijų priklausomybių ir delimitacinės sutartys, valstybių sąjungos ir kitos. Taikos sutartys buvo terminuotos arba – amžinosios. XVI a. ir vėliau sutarčių turinys plėtėsi, tobulėjo sutarčių formuliaras, jose formavosi įmantresnės teisinės formuluotės, subtiliai išreiškiami reikalavimai. XIV–XVI a. sutarčių rengimas buvo sudėtinga procedūra. Pirmiausia šalys pateikdavo sutarčių projektus, derybomis priimdavo optimalų variantą. Jei sutarties sudaryme dalyvaudavo arbitrai, jie ją patvirtindavo. Europinis tarpvalstybinės teisės etiketas reikalavo katalikiškų šalių sutartis patvirtinti popiežiui arba imperatoriui. Ne tokiu reikšmingu laikytas trečiosios šalies monarcho, miesto liudijimas. Pastarųjų patvirtinimas buvo aktualus sudarant sutartį su nekatalikiška valstybe. Sutarties sudarymo procedūrą užbaigdavo jos antspaudavimas, šalių priesaika – uždėjus dešiniąją ranką ant Šventojo Rašto, nes ji sudaryta Dievo akivaizdoje; po to keistasi vienodo turinio raštais. Teisėtai panaikinti sutartį buvo galima abišaliu sutarimu ir dėl vienos kurios šalies įsipareigojimų nesilaikymo. Žymiausios ankstyvosios sutartys yra: Salyno sutartis (1398), Raciążo taika (1404), Torunės taika 1 (1411), Melno taika (1422), Torunės taika 2 (1466). Ilgainiui tobulėjant teisinei kultūrai, kito sutarčių sudarymas ir reikšmė. Žymiausia Naujųjų laikų tarpvalstybinės teisės sutartis – 1648 Vestfalijos taikos aktas, davęs pradžią Europos kongresams ir Europos kolektyvinių sutarčių sudarymo tradicijai. Numatyta tarpvalstybinių ginčų sprendimo procedūra. Reikšmingiausios Naujųjų laikų Prūsijos sutartys buvo Labguvos–Vėluvos–Bydgoszcziaus traktatai (1656–1657), pripažinę Prūsijos kunigaikštystės suverenitetą, Olyvos taikos sutartimi (1660) įtvirtintas kunigaikštystės suverenitetas Lenkijos atžvilgiu. XIX–XX a. klostėsi moderni sutarčių sudarymo tradicija, civilinės teisės ir tarptautinės teisinės mastu. Kūrėsi tarptautinės organizacijos ir institucijos, prižiūrėjusios sutarčių vykdymą. XX a. Mažosios Lietuvos istorijai svarbus buvo 1920 Versalio taikos sutarties nutarimas atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, 1924 Klaipėdos krašto konvencija. 1928 Vokietijos ir Lietuvos delimitacinė sutartis, nustačiusi sieną ir pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai (apie XX a. sutartis pasauliniai karai; Potsdamo sutartis).

L: Gerullis J. Senieji lietuvių skaitymai, d. 1. Kaunas, 1927; [Banionis E.] Lietuvos Metrika: Užrašymų knyga 5. V., 1993; Vadapalas V. Tarptautinė teisė. V., 1998; Arbušauskaitė A. L. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda, 2002; Leonas P. Raštai I; Teisės filosofijos istorija, V., 2005; Mindaugo knyga. V., 2005; Liv,- Est- und Curländisches Urkurdenbuch, hrsg. Bunge von F. G., Bd. 2–12. Reval–Riga–Moskau, 1855–1910; Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae (1376–1430). Cracoviae, 1882; Codex epistolaris saeculi decimi quinti, t. 2. Cracoviae, 1891–1894; [Rowell S. C.] Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illiustrans. V., 2003; Les fondateurs du droit international. Paris, 1904; The history of Polish diplomacy X–XX c. Warsaw, 2005; Gouguenheim S. Les Chevalieres Teutoniques. Paris, 2007; Мюллерсон Р. А., Тункин Г. И. Курс международного права, Москва, 1989.

Tomas Čelkis