raudos

raũdos, dainuojamosios tautosakos porūšis. Raudos skirstomos į žanrines grupes: 1) laidotuvių, atminų (dar vadinamos mirusiųjų garbstymais), 2) vestuvių (dar vadinamos verkavimais), 3) karo (dar vadinamos kareivavimo, rekrūtų), 4) buitines (ligonių, padegėlių raudos, asmeniniai likimo, gyvenimo, sunkios buities apraudojimai, piemenų verkavimai, raudos ištikus sausrai, badui, kritus ar pradingus gyvuliams, ištikus kitoms bėdoms). Apie Mažosios Lietuvos raudas žinome tik iš rašytinių šaltinių, nes raudojimo papročiai čia išnyko XIX amžiuje. Pirmos žinios pateiktos Livonijos eiliuotoje kronikoje, Christburgo taikos sutartyje. Sembos vyskupo Michaelio Jungės įsakyme (1426) nustatyta 3 markių bauda už mirusiųjų apraudojimą kapuose. 1639 Įsrutyje išleistame įsakyme raudotojus siūlyta bausti kaip nusikaltėlius. Pirmą kartą raudos cituotos Hieronymo Maleckio išleistoje vadinamojoje Sūduvių knygelėje (sūduvių vestuvių nuotakos raudos (vokiečių kalba), aprašytas jaunosios atsisveikinimas su gimtaisiais namais, jos sutikimas pas jaunąjį, laidotuvių raudos: …Warum bis du gestorben? Hastu doch dein liebes weib, dein vieh, deine kühe?.. [Kodėl tu numirei? Argi tu neturėjai mielos žmonos, gyvulių, karvių?]. Gal šia citata naudotasi ir vėlesniuose XVI–XVII a. šaltiniuose (Johannas Maleckis, Jonas Lasickis, Motiejus Strijkovskis, S. Schwabe, Christophas Hartknochas, Matas Pretorijus, Theodoras Lepneris). Sūduvių knygelės vestuvių verkavimas labai panašiai atsikartoja Davido kronikoje). Pastarojoje yra ir jaunosios atsisveikinimo su namų židinio ugnimi rauda, kurios pradžia cituojama prūsų kalba, o toliau perpasakota vokiškai. XVII a. Mažosios Lietuvos vestuvių raudos pavyzdį pateikia Erhardas Wagneris (1730), nurodydamas atlikimo būdą bei aplinkybes. Johanno A. Brando Kelionėje per Brandenburgo marką… pirmą kartą lietuvių kalba paskelbti 2 raudų fragmentai – laidotuvių (Ak Browlau, ak Tietelau, und dergleichen, ar neturrejus donos kwezelu, und so weiter; Kodelej numerei, kodelej mane palikaj, Ak! Ak! kur tu nuejei asz pas tawe busiu tu preg manes ne) ir jaunuolio skundas sužadėtinės neištikimybe ar laidotuvių, kai vyras rauda žmonos: Bin ich dir nicht lieb gewesen? / Ar asz taw né mielas buwau?/ Ich kab mit dir kornchen geschnitten / Su tawimi ruggélus pjowjau,/ Ich hab mit dir heuwchen geharchet / Su tawimi szeneli grebjau, / Ich hab mit dir haberchen gebunden / Su tawimi awizeles riszau. T. Lepneris pateikė 2 lietuvių laidotuvių raudas: viena labai artima Sūduvių knygelės raudai, o antrosios tekstas ilgėlesnis ir anksčiau niekur neskelbtas. Manoma, kad T. Lepneris jį tikrai girdėjo ir užrašė pats: O! O! Mano meilete! Mano szirdele! Dabar uszmirszei sawo wissus kampelus; Dabar meilele, palikkei manne wena su waikelais. Kur asz dabar busiu! Kur asz sawa Galwele prikisziu? Asz ne gallesiu su jumi i jodaje (z'eme) palysti! Tiktai turesiu ant swieta wargti! 1825 Martynas Liudvikas Rėza knygoje Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas įdėjo našlaitės ant motinos kapo ir kaimo mergaičių savo mirusiai draugei raudų fragmentus, t. p. Ch. Hartknocho, J. Maleckio skelbtuosius (visi jie paskelbti ne lietuvių kalba). Labai panašios citatos įsiterpia net ir į XIX a. raštus (Augustas von Kotzebue, Albertas Zweckas). Andrejus Pajko, Napoleono armijos kareivis, vėliau Rytprūsiuose, Lazdynų parapijos Šakių kaimo pas ūkininkus dirbęs belaisvis, pasakojo apie raudas XIX a. pradžioje: Leidžiant į karstą, tarp žmonių vaikšto žila sena moteris ir rauda keistus žodžius, lydintieji rauda kartu su ja ir verkia. Franco O. Tetznerio teigimu, Kuršių nerijos gyventojų kuršių raudos esančios tokios pat, kaip užrašyta XVI a., vadinasi, XIX a. pabaigoje jos ten dar gyvavo.

Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948; Sauka L. XVI–XVII a. lietuvių raudos ir jų eilėdara // Lietuvos mokslų akademijos darbai. A serija. T. 1(35). V., 1971; Jonynas A. Lietuvių folkloristika. V., 1984; Vyšniauskaitė A. Lietuviai IX a.–XIX a. vidurio istoriniuose šaltiniuose. V., 1994; Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. V., 1995; Pajk A. Seno slovėno prisiminimai arba mano gyvenimo puslapiai… // Liaudies kultūra, 1998, nr. 2.

Aušra Žičkienė