Patrimpas

Patrmpas (Potrimpo, Potrympus), vienas iš 3 aukščiausiųjų (kartu su Perkūnu ir Patulu) prūsų dievų. Pirmą kartą paminėtas 1418 Varmės vyskupo laiške popiežiui kaip Natrimpas (kartu su Patulu). Simonas Grunau 1529 pirmą kartą paminėjo Patrimpo vardą: …vienas kaip jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, linksmas, – jis buvo javų dievas ir vadinosi Patrimpas. Patrimpo ženklas buvo gyvatė, ji dideliame puode buvo vaidilučių penima pienu ir visada laikoma uždengta javų pėdais; Patrimpas lemdavo laimę mūšyje ir šiaip kituose reikaluose. Jei kas tą Patrimpą turėjo pagarbinti, tai reikėjo, kad vaidilutis 3 dienas pasninkautų ir ant grynos žemės miegotų, o pirmiausia deginti smilkalus ant tos ugnies, kuri vašku kūrenama; šis velnias dar norėjo, kad jo garbei žmonės mažą vaiką nužudytų, ir tai buvo daroma. „Sūduvių knygelėje“ (1520–1530) rašyta: Patrimpas (Potrimpus) yra tekančių vandenų dievas. 1530 vyskupo sinodo nutarimuose Patrimpas prilygintas Kastorui. Johannesas Maleckis-Sandeckis Patrimpą vadino upių ir šaltinių dievu; teigia, jog pranašautojai – burtininkai, šaukdamiesi Patrimpo, pila vašką į vandenį ir iš susidariusių ženklų arba figūrų pranašauja ir skelbia tai, ko buvo paklausti. S. Grunau žinias 1595 pakartojo Casparas Hennenbergeris, Cölestinas Mislenta, T. Klagijus ir kiti. Matas Pretorijus Patrimpą tapatino su Kurka: per Kurkos arba Patrimpo garbinimo šventę, vadinamą Gabjauja, ąžuolo arba skroblų malkų ugnyje buvo deginami kaulai. Simonas Daukantas Trimpą arba Drimbą, kurį prašaliečiai vadina Patrimpo dievu, laikė pavasario, laimės, brandos ir gausumo davėju, gyvulių, orės ir javų globėju; siejo su Jorės švente. Patrimpo vardą pirmasis mėgino išsiaiškinti I. J. Hanušas, kildinęs jį iš slavų potreba (reikmė, būtinumas) ir bog (dievas). Tikrasis Atrimpo/Patrimpo vardas, J. I. Kraševskio manymu, buvęs Audrimpas, sietinas su lietuvių Audra reiškiančia banga, vandenys. Kazimieras Būga manė, jog teonimas Patrimpas (kaip ir Natrimpas , Autrimpas, Antrimpas) padarytas iš prūsų veiksmažodinės šaknies trimp- (giminingos lietuvių veiksmažodžiui trempti) ir priešdėlių pa-, na-, au-, an-. Taigi Patrimpas – iš *pa-trimp- „patrepsėti, patrypti“; Autrimpas – iš *au-trimp- „nutrepsėti, nutrypti“; Antrimpas iš *an-trimp- „nutrepsėti, nutrypti“; Natrimpas – iš *na-trimp- „užtrepsėti, užtrypti“. Todėl Vladimiras Toporovas manė, jog galėjo egzistuoti dievas Trimpas (Trimps), kuris ilgainiui skilo į du dievus – Patrimpą ir Autrimpą. Toks procesas senosios prūsų religijos nuosmukio metu tikėtinas, nes dievo Trimpo egzistavimą paremia toponimikos – Trympauwe (1396 – Trumpow, 1405 – Trimpow, Trinpow, 1465 – Trynpuow – Karaliaučiaus apylinkės); Trempai (bažnytkaimis Darkiemio apskrityje, minėtas nuo 1469), Trempai (Ožkabalių kaimo pievos vardas Bartninkų parapijoje), Trempinių ežeras (Marijampolės rajone); keiksmai (eik sau po Trimpų) bei latvių užkalbėjimai. Išeitų, jog Trimpas buvo derlingumo dievas, kurio garbei trepsėta. Trepsėjimas, trypimas priskirtinas žemės budinimo, vaisingumo skatinimo, žemės apvalymo nuo derliui galinčių pakenkti jėgų apeigoms (panašių apeiginių veiksmų išliko XIX a. pabaigoje– XX a. pradžioje kalendorinių švenčių papročiuose). Iš apeiginio trepsėjimo, trypimo, matyt, bus atsiradęs ir daiktavardis trempas „pieva, ganykla“, – kas gyvulių (o gal apeigos dalyvių) sutrempta, t. y. pabudinta arba apvalyta. Patrimpo funkcijų (javų, žemės, vaisingumo → tekančių vandenų) kaita sietina su vandens mitologema. Žemdirbiškame pasaulėvaizdyje vanduo įvairiu pavidalu (lietaus, rasos) buvo gero derliaus, vaisingumo garantas. Tą liudija išlikęs laistymosi vandeniu, prausimosi, maudymosi paprotys per svarbiausias kalendorines bei įvairių darbų pradžios ar pabaigos šventes XIX a.–XX a. pradžioje.

Rimantas Balsys