oikonimai

oikonmai, tikriniai gyvenamųjų vietų pavadinimai. Mažosios Lietuvos oikonimų darybą, kilmę ir reikšmę tyrinėjo Walteris Fenzlau studijoje Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebietes [Klaipėdos krašto lietuviškų vietovardžių ir asmenvardžių vokiškos formos], aiškinęs, kaip lietuviški tikriniai vardai perteikti vokiečių žemaičių ir vokiečių aukštaičių tarmėse (1936). Krašto oikonimų kilmę nagrinėjo F. Hoppė straipsnyje Ortsnamen der Provinz Preussen [Prūsijos provincijos vietovardžiai]. Jurgis Gerulis studijoje Die altpreussischen Ortsnamen [Senųjų prūsų vietovardžiai, 1922] nustatė senųjų prūsų vietovardžių etimologijas, pateikė jų paraleles lietuvių ir latvių vardyne, tuo pagrįsdamas jų baltišką kilmę. Rytprūsių šiaurrytinėje dalyje (buvusiose Pilkalnio, Stalupėnų ir Tilžės–Ragainės apskrityse) kai kurių oikonimų lietuviškumą įrodė O. Natau studijoje Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen [Tarmės ir gyvenvietės šiaurrytiniuose Rytprūsiuose, 1937]. Oikonimų darybą ir kilmę nagrinėjo lietuvių kalbininkai J. Balčikonis, Aleksandras Vanagas, Petras Jonikas, Antanas Salys, Marija Razmukaitė, I. Steponavičienė, Vilius Pėteraitis, D. Deltuvienė, užsienio mokslininkai Valentinas Kiparskis, Janas Szczepanas Otrębskis, Christianas Schweigaardas Stangas, Janas Safarewiczius, Alfredas Sennas, Wolfgangas P. Schmidas ir kiti. Krašto lietuviškų oikonimų vokietinimą lėmė istorinės aplinkybės: Kryžiuočių ordino žygiai į nadruvių ir skalvių žemes, jų nukariavimas, Mažosios Lietuvos kolonizacija. Keičiantis gyventojų tautinei sudėčiai, gyvenamųjų vietų vardai dažniausiai buvo pritaikomi prie naujai atėjusios vokiečių kalbos leksinės, morfologinės, fonetinės ir toponiminės sistemų. Suvokietintuose oikonimuose dėsningai keisti balsiai. Nekirčiuotame skiemenyje prieš priebalsius r, l buvęs a keistas e, pvz., Packelnischken (liet. Pakalniškiai), Sergenen (Sargėnai). Nekirčiuotoje pozicijoje buvęs lietuvių trumpasis i vokiečių kalboje keistas e, pvz., Packledimme (Paklydimai), Schelelischen (Šileliškiai). Balsis i priesagoje -ini(n)k- keistas e, pvz., Kragenincken (Kragynai), Luscheningken (Lušininkai), Wingeningken (Vingininkai). Lietuvišką o vokiečiai keitė a, pvz., Abelischken (Obeliškiai), Raudankyeme (Raudonaičiai). Trumpąjį u vokiečiai žemaičiai keitė o, pvz., Girnopen (Girnupe). Dvibalsį ai, esantį po priebalsio v, vokiečiai aukštaičiai keitė oi, pvz., Woitballen (Vaidbaliai), Woynothen (Vainotai). Priebalsis g keistas j arba atvirkščiai, pvz., Jodjalen (Juodgaliai). Aptiktas vokiečių interfiksas -er-, pvz., Bilderweiten (Bildviečiai). Struktūriniu-darybiniu aspektu oikonimai skirstomi į priesaginius, priešdėlinius, sudurtinius ir sudėtinius. Priesagų vediniai. Su priesaga -išk- galėjo būti išvedami iš asmenvardžių, pvz., Adamischken (Adomiškiai < Adomas), Jodischken (Juodiškiai < Juodis); iš hidronimų, pvz., Algawischken (Algaviškiai < Alga), Gillißken (Giliškiai < Gilija); iš bendrinių žodžių, pvz., Abelischken (Obeliškiai < obelis), Campischken (Kampiškiemiai < kampas). Oikonimai su priesaga -ėn- buvo sudaromi iš hidronimų, pvz., Ayssehnen (Aisėnai < Aisė), Budupenen (Būdupėnai < Budupė). Oikonimai su priesaga -ini(n)k versti iš bendrinių žodžių, pvz., Berszenincken (Beržininkai < beržas), Werschmeningken (Versmininkai < versmė); iš asmenvardžių, pvz., Sterckennichen (Sterkininkai < Sterkus); iš hidronimų, pvz., Akelninken (Akelė), Argenicken (Argininkai < Arga). Oikonimai su priesaga -av-, pvz., Linnawen (Linaviškiai < linas), Pelludawenn (Peludžiai < peludė). Su priesaga -ain-, pvz., Bubainen (Bubainys < Bubas), Ragainen (Roga). Su priesaga -aič-, pvz., Eschereit (Ežeraičiai < ežeras), Kermuschaiten (Kermušaičiai < Kermušė). Priešdėlių vediniai. Jie išvesti iš bendrinių žodžių, pvz., Andtballen (Antbaliai < bala); iš hidronimų, pvz., Antrauschwenn (Antrausviai < Rausvė). Nemažą dalį sudaro sudurtiniai oikonimai, kurių antrasis sandas yra liet. kaimas (arba liet. kiemas), pvz., Awickkeims (Avininkai < avis), Schwentakehmen (Šventakiemis < šventas); asmenvardis, pvz., Dargekyem (Darkiemis < Dargis), Raudankyeme (Raudonaičiai < Raudonis). Dažni buvo oikonimai kurių antras sandas liet. laukas arba prūs. laucks. Pirmuoju sandu galėjo būti bendrinis žodis, pvz., Berszelawken (Beržlaukiai < beržas), Escherlauckenn (Ežerlaukiai < ežeras); asmenvardis, pvz., Wartulauck (Vartuliškiai < Wartula); hidronimas, pvz., Narplaucken (Narplaukiai < Narpa), Warschlaucken (Varžlaukiai < Varžė). Antruoju sandu t. p. galėjo būti: liet. bala, pvz., Paschilballen (Pašilbaliai < pašilė), Sausballi (Sausbaliai < sausas); būda, pvz., Scharckabuden (Šarkabūdžiai < Šarka); galas, pvz., Baiorgallen (Bajorgaliai < Bajoras), Jodgallen (Juodgaliai < Juodis); giria, pvz., Leitgire (Leitgiriai < Leite); kalnas, pvz., Meddukalnne (Medukalniai < Medus), Warnckallnen (Varnakalniai < Varna); kampas, pvz., Jankampis (Jankampis < Janas); lydimas, pvz., Schaltischliediemen (Šaltyšlydimai < šaltyšius); pelkė, pvz., Kumpelcken (Kumpelkiai < kumpas). Mažojoje Lietuvoje rasti 232 sudėtiniai oikonimai, sudėti iš 2 ar daugiau savarankiškų žodžių: kartais iš 2 oikonimų, pvz., Ackmenischken Wingeruppen (Akmeniškiai Vingerupiai). Tarp sudėtinių oikonimų galima išskirti kvalifikacinius. Jų rasta 76. Pirmieji šių oikonimų dėmenys yra būdvardžiai Senieji, Naujieji, Didieji, Mažieji (vokiškuose dokumentuose jie dažniausiai verčiami į Alt, Neu, Groß ir kita, pvz., Groß Kalkeningken, Klein Kalkeningken). Būta iš 2 asmenvardžių, pvz., Jodicken Martin, Jodigken Witko. Oikonimas galėjo būti sudarytas iš kelių dėmenų, pvz., Auf der Schwentay Budewiet. Pagal kilmę oikonimai skirstomi į lietuviškos kilmės, nelietuviškos ir neaiškios kilmės. Lietuviškos kilmės buvo oikonimai, kilę iš bendrinių žodžių, pvz., Gandrinnen (Gandrynai < gandras), Kumetschen (Kumečiai < kumečiai); iš lietuviškų asmenvardžių, pvz., Kalweiten (Kalvaitis), Gudellenn (Gudelis); iš lietuviškų vandenvardžių, pvz., Alxnuppenen (upv. Alksnupė). Lietuviškos kilmės oikonimų rasta 1319 (77%). Nelietuviškos kilmės oikonimai kilę iš nelietuviškų asmenvardžių, krikšto vardų, pvz., Aleknaiten (Aleknaičiai), Jurgaitschen (Jurgaičiai), Powelischken (Povilaičiai). Būta tokių sudurtinių oikonimų, kurių vienas komponentas baltiškas, kitas nebaltiškas, pvz., Budwehten Gergen (Būdviečiai Georgai), Darguhßen Groß (Dargužiai Didieji). Neaiškios kilmės, pvz., Badmingkehmen (Badminiškiai), Rekanwischken, Schrinkallen. Remiantis leksiniais, morfologiniais ir fonetiniais kriterijais pavyko nustatyti, kad pirmieji lietuviškos kilmės oikonimai Mažojoje Lietuvoje atsirado iki XVI a. vidurio. Jie gali būti kilę iš lietuvių kalbos bendrinių ar tikrinių žodžių, pvz., 1539 Baiorgallen (Bajorgaliai iš liet. bajoras ir galas), 1536 Pictupeen (Piktupėnai iš liet. piktas ir upė), Lumpeenn (Lumpė, plg., liet. lumpa „liūnas“); iš prūsų kalbos žodžių, pvz., Medlauken (prūs. median „miškas“ ir prūs. laucks). Kitų oikonimų lietuvišką kilmę rodo morfologiniai skirtumai. Jie buvo sudaromi su lietuviškos kilmės priesagomis -inink-, pvz., Wiepeningken (Vypininkai), -išk-, pvz., Dumlischken, Lepunischkenn, -aič-, pvz., Lenkaiczscey ir su liet. priešdėliu už-, pvz., 1542 Uschebally (liet. užbalis). Su prūsų kilmės priesagomis -enik-, -inik-, pvz., Sillenick (Šilininkai), Pelliniken (Pelininkai), -isk-, pvz., Pibsken. Skirtumai lietuvių ir prūsų kalbos fonetinėse sistemose t. p. galėjo nulemti oikonimų kilmę. Priebalsiai š, ž būdingi lietuvių kalbai, pvz., Schalteika (Šalteikiai), Schuppinej (Pelininkai), o s – prūsų, pvz., Sillenick (Šilininkai). Iš 154 vokiškuose dokumentuose iki XVI a. vidurio užfiksuotų Mažojoje Lietuvoje oikonimų 122 dėl savo leksinių, morfologinių ir fonetinių ypatybių yra lietuviškos kilmės. 21 oikonimo kilmė galėjo būti tiek prūsiška, tiek lietuviška; tik 11 oikonimų yra prūsiškos kilmės. Taigi, iki XVI a. vidurio Mažosios Lietuvos vardyno didžiąją dalį sudarė lietuviškos kilmės oikonimai.

L: Deltuvienė D. Baltiški Mažosios Lietuvos XIV–XVIII a. oikonimai (disertacijos santrauka), V., 2001.