palvė
pavė, Kuršių nerijoje paplitęs kraštovaizdžio elementas: Pajūrio žemumos eolinio smėlio juosta su skurdžia augalija. Supustyto smėlio storis vietomis daugiau kaip 6–7 m. Lygios palvės paviršius pakilęs 2–5 m virš jūros lygio. Skiriami keli morfogenetiniai Kuršių nerijos palvių tipai: lyguminė, kauburėta – daubota, kaubrėta ir kiti. Akumuliacinės palvės reljefo formos – kauburiai, gūbriai ir kita – susidariusios vėjo ir augalų veikiamos. Lyguminė palvė daugiausia išplitusi arčiau jūros (Nidos–Preilos ruože). Kauburėtos palvės šliejasi prie Didžiojo nerijos kopagūbrio. Kai kur (ruožuose Nida–Grobšto ragas, Pervalka–Juodkrantė) dar pasitaiko išlikusių kupstų buvusių kupstynių plote. Nerijos ragų palvė geriausiai išsivysčiusi Grobšto, Bulvikio ir Žirgų raguose. Šiam būdinga vazoninės (puokštinės) palvės atmaina, kurioje vyrauja žolinė-krūmokšlinė palvė. Palvės plotai driekėsi ir šiauriau Klaipėdos, ties Giruliais, Kalote ir Nemirseta. Baltišką žodį palvė (kaip dykrą, tyrlaukį) žinojo ir atokesnių vietovių gyventojai – Mažojoje Lietuvoje taip vadintos kai kurios papelkių pievos, krūmynai.
L: Gudelis V. Lietuvos įjūris ir pajūris. V., 1998, p. 138–139, 142; LE.
MLEA
Erikas Purvinas
Iliustracija: Kuršių nerijos palvė, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (HerderInstitut e. V. Bildarchiv)
Iliustracija: Kuršių nerijos palvės liekanos – kupstynė, 2000
Iliustracija: Briedžiai palvėje, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Briedžiai palvėje, apie 1925 / Iš J. Thienemanno knygos „Rossitten“, 1930